Chaosas ir įtampa neatleidžia valdžios nuo atsakomybės

Petras Auštrevičius, europarlamentaras, EP frakcijos „Renew Europe“ narys

Jei trumpai – chaoso ir įtampos daug, bet sprendimai yra, tiksliau – gali būti. Receptas: karantino sąlygomis skirtingoms valdžios grandims, nuo ministro Verygos iki Vilniaus mero, nuo šalies Prezidento iki krašto apsaugos vadų – būtina nustoti karantinuotis vieniems nuo kitų. Visiems išeis į naudą, jei šis karantinas tarp valdžių bus kuo greičiau nutrauktas. 

Tą tikrai įmanoma padaryti. Nustokim badyti pirštais į kitus. Šiek tiek daugiau žmogiškumo, orumo, paprasčiausios pagarbos. Ir reikalai pagerės.

Tikrai nesam vieni tokie Europoj ar pasaulyje, nesam prasteni ar kvailesni už kitus! Pasikalbu su kolegom iš kaimyninių šalių, didžiųjų ES valstybių – problemų visur daug, jos įvairios.  

Bet, mano įsitikinimu, dabar didžioji dalis problemų Lietuvoj kyla būtent dėl to, kad net sostinėje esantys skirtingų valdžios grandžių vadovai „karantinuojasi“ arba izoliuojasi vieni nuo kitų, nesikalba net tada, kai gali ir reikia. Esminiai pokalbiai nuleidžiami valstybės tarnautojams, kurie „vykdo“ įsakymus, kažkaip sukasi iš padėties. 

Vis dėlto viskas arba beveik viskas visose krizėse prasideda nuo geranoriškumo, nuoširdaus noro padėti. Tol, kol to nebus, įtampa augs. Suprantama, ji kyla, kai iš viršaus savivaldybėms išvakarėse nuleidžiami  „degantys“ sveikatos apsaugos ministro įsakymai. Tada atsiranda kaltų ieškojimas, bandymai įrodyti, kas ko nepadarė. 

Šioje situacijoje nėra laimėtojų, tokioje aplinkoje nesijausim saugesni. Žmonės, grįžę ar grįžtantys iš užsienio, negana viruso sukeltos psichologinės įtampos kenčia negaudami saugaus kampo išbūti tas 14 dienų. Įtampa ir pyktis persiduoda šeimoms, giminėms. Įtampa keliauja grandine toliau – su ja reikia dorotis medikams, policijos pareigūnams, valstybės tarnautojams. Apie liekamąsias pasekmes ir tai, kaip gyvensime  „po to“, dar bus progų kalbėtis. 

Bet esminis dalykas lieka tas pats – ir dabar, ir ateityje labiausiai esam pažeidžiami tada, kai valstybėje trūksta aiškios, tikros lyderystės! Ginčas visai ne apie arklius brastoje…

Krizė nesibaigs per dieną ar savaitę. Maratonas laukia ilgas ir laimės tie, kurie mokės susitarti – tarpusavyje ir su savo valstybės piliečiais. Esu tikras, kad Lietuvoj atėjo metas aukščiausiems pareigūnams įkvėpti, ir, jeigu nesusėsti prie bendro stalo, tai bent prisijungti prie tos pačios bendros vaizdo konferencijos. Be kaukių ir užslėptų minčių.

Keli mano matomi galimi sprendimai šioje krizėje:

Pirma. Geranoriškumas, nuoširdi pagalba. Krizė šiomis karo sąlygomis akivaizdžiai peraugo sveikatos apsaugos ministerijos ar esamo valstybės ekstremalių situacijų centro galimybių ribas. 

Valstybės lygmeniu pirmiausia reikia naujos, tikros lyderystės. Lyderiui (premjeras nebūtinai gali ar norėtų toks būti) prisiėmus atsakomybę ir iniciatyvą, mums reikia naujų greito reagavimo centrų, savanorių, nevyriausybinių organizacijų ir pilietinės visuomenės pagalbos. Tie, kas šiuo ar artimiausiu metu bus atsakingi už krizės valdymą valstybės mastu, turi mokėti visą pagalbą deramai priimti. 

Kovos su korona įkarštyje turime išsaugoti pamatinius dalykus – asmens orumą, žmogiškumą, pagarbą esminėms žmogaus teisėms. 

Kol kas dabartiniai centrinės valdžios veiksmai primena Šveiko pasakojimus: karas vyko normaliai, kol neįsikišo generalinis štabas… Galime ir turime pradėti naują lyderystės etapą.

Antra. Karantinavimo sąlygos. Suprantama, kad niekam ši procedūra nėra maloni, net liekantiems namuose. Todėl grįžtantys iš svetur mūsų piliečiai negali ir neturi būti laikomi vien sostinėje, viešbučiuose ar svečių namuose, siauruose jų koridoriuose. 

Nekurkim koronos getų! Vyriausybė gali ir turi suteikti daugiau paramos savivaldybėms, ne tik Vilniaus. Savivaldybės, kiek matau ir žinau, tikrai stengiasi ir priima sprendimus, susitvarko daugeliu atveju greičiau nei Vyriausybė.

Savivaldybėms, be abejo, turi būti skirta adekvati finansinė parama iš valstybės biudžeto. Trys mūsų didmiesčių savivaldybės tikrai negali nešti visos naštos. 

Trečia. Pagalba savo kaimynui. Tai įmanoma ir izoliacijos sąlygomis, arba – būtent dėl jų. Žinau jau kelis atvejus, kai žmonės, grįžę iš užsienio ir jau karantinuoti, buvo apgyvendinti už Vilniaus, rajonų svečių namuose, butuose, kitose patalpose.

Žinau iš merų, kad kai kurie žmonės viešai piktinasi tokia kaimynyste. Laidomos replikos grįžusiems emigrantams. Likime žmonėmis, prašau visų. Kiek ir kaip padėsime vieni kitiems, nulems tai, kada laimėsime kovą prieš virusą.

Ketvirta. Paralyžiuotas Seimo darbas tiesiog privalo būti atnaujintas. Galimybių tai padaryti yra įvairių, jos žinomos. Seimo kaip institucijos nebuvimas sukuria vakuumą, smarkiai didina bendrą įtampą. 

Ar žengsime Vengrijos keliu, kur vienas asmuo valstybėje sprendžia apie visos šalies piliečių teises? To nelinkėčiau. Konstitucijos principų, demokratijos gynimas privalo likti atramos tašku. 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: