Cukraus pramonės gimimas Lietuvoje ir Panevėžyje

Prieš kelis šimtus metų pasaulyje cukrų pakeisdavo medus. Kertant miškus bičių sunešamo medaus  ėmė mažėti. Ieškota galimybių sukurti produktą, kuris galėtų pakeisti medų. Cukraus atradėju laikomas vokiečių chemikas Margrafas. 

Cukrus Europoje pradėtas gaminti 1796 metais. Jis gamintas iš cukrinių runkelių. Cukraus pramonės istorija Lietuvos teritorijoje pakankamai sena. Iš pradžių buvo auginami visai nedideli cukrinių runkelių plotai. 

Cukriniai runkeliai Lietuvoje buvo auginami jau XIX a., iš jų naminiu būdu būdavo verdamas cukrus. Cukriniai runkeliai buvo auginami dvaruose bei stambesniuose ūkiuose  daugiausiai Vilkaviškio apskrityje.

1910-1913 m. buvo atliekami cukrinių runkelių auginimo bandymai Baisiogalos tyrimo stotyje. Procesas pagreitėjo Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe. 1919 m. Žemės ūkio ministerija 117 ūkininkų skyrė cukrinių runkelių sėklų. Cukrinių runkelių augintojams nemokamai buvo dalijamos ir trąšos. 1923 m. vienintelės Europoje cukrų eksportavo Lenkija ir Čekoslovakija.

1923 m. Lietuvoje labai išaugo cukraus kaina – vienas kilogramas prieš Velykas kainavo iki 2 litų. Lietuva kasmet importuodavo cukraus už keliolika milijonų litų. Nuo 1925 m. tuo reikalu rimtai ėmė rūpintis Lietuvos vyriausybė. Lietuvos klimatas cukrinių runkelių auginimui pasirodė tinkamas, buvo ir pakankamai tinkamų žemės plotų. 1927 metais Lietuvoje įsteigta Cukrinių runkelių augintojų draugija. Norint statyti cukrinių runkelių apdirbimo fabriką, reikėjo apsėti šia kultūra mažiausiai 2500 ha. 1927 m. dar buvo apsėta tik 251 ha.

1930 m. Vyriausybės sudaryta komisija nusprendė pirmą cukrinių runkelių perdirbimo fabriką statyti Marijampolėje. Gamyba buvo pradėta 1931 metų spalio 15 dieną. Antrasis cukrinių runkelių perdirbimo fabrikas pastatytas 1935 metų rudenį Šiaulių apskrities Kuršėnų valsčiuje, prie Pavenčių geležinkelio stoties. Jis užėmė 20 ha plotą. 1939 metais dar buvo importuota 8500 tonų smulkaus cukraus. Tokį gana didelį kiekį importuoti privertė ne tik išaugęs vartojimas, bet ir gana prastas 1939 m. derlius.

Marijampolės cukraus fabrikas

Trečią cukraus gamybos fabriką nuspręsta statyti Panevėžyje.  Vieta fabriko statybai parinkta Plūkių kaime. Dalis teritorijos nusidriekė ir į geležinkelio stoties teritoriją. Fabrikui reikalingos žemės kaina smarkiai išaugo – vienas hektaras žemės kainavo iki 3000 litų. Dalis ūkininkų sugebėjo sėkmingai parduoti savo žemę. Vienas ūkininkas pardavė net 10 ha žemės. Buvo paskelbtas konkursas šiai statybai. Jį laimėjo mažiausią kainą pasiūliusi čekų firma „Škodaverke“. Jos pasiūlyta kaina buvo 26,8 % mažesnė negu kitų dviejų konkurse dalyvavusių firmų. Vieta fabriko statybai parinkta netoli upės ir magistralinių kelių. Darbus vykdė statybinė firma ,,Statyba“, inžinierius E. Monomaitis. Įrengimai nupirkti už 660 tūkst. JAV dolerių.  Jie buvo gaminami palaipsniui. Statyba pradėta 1940 metų pavasarį. Tais metais pavasaris vėlavo ir darbai pradėti tik balandžio mėnesį. Daug statybos darbų vykdoma rankomis. Plytas nešiojo darbininkai – pasikabinę ,,ožius“  tam pritaikytas lentas jie nešdavo po 20-30 plytų. Skiedinį nešiojo moterys. Darbininkai su arkliais vežiojo molį. Už šiuos darbus buvo mokama daugiausiai. Dirbo iki 150 vežikų. Darbinkai atvykdavo net iš tolimų Utenos bei kitų apylinkių – darbininkus viliojo palyginti nemenkas atlyginimas. Už darbo drausmės pažeidimus grėsė labai rimtos sankcijos. Nusikaltęs iš karto buvo atledžiamas iš darbo. Statybos darbus prižiūrėjo Pavenčių fabriko direktorius Ignas Šidlauskas. Įrengimus montavo čekų firmos specialistai. Panevėžio cukraus fabriko statybos projektas buvo paruoštas architekto Arno Funko. Tai garsiausias pramoninės statybos projektuotojas Lietuvoje, gimęs 1898 m. vasario 25 d. Smolenske. Nuo 1918 m. gyveno Kaune. 1924 m. Berlyne baigė aukštąją technikos mokyklą, o 1934 m. – Vytauto Didžiojo universiteto statybos fakultetą. Jis buvo vienas iš funkcionalizmo architektūros atstovų Lietuvoje.

Panevėžio cukraus fabriko pajėgumas buvo 100 tūkst. tonų runkelių perdirbimas per sezoną. Sezono metu (rugsėjo – gruodžio mėn.) buvo planuojama įdarbinti iki 1000 darbininkų. Pastoviai fabrike turėjo dirbti apie 300 darbininkų. Iš viso Panevėžio cukraus fabriko statyba kainavo apie 8 milijonus 600 tūkst. litų. Iš dalies statybos darbus sulėtino 1940 metais birželį prasidėjusi sovietų okupacija. Tebevykstant fabriko statybai buvo sudaromos sutartys su cukrinių runkelių augintojais 1941 metų sezonui.  

Panevėžio cukraus fabriko kompleksą sudarė 22 pastatai, pastatyti 40 ha plote. Buvo pastatytos mechaninės dirbtuvės, sandėlis ir net gyvenamasis namas. Teritorija buvo aptverta medine 2,2 m aukščio tvora. Panevėžio cukraus fabrikas atidarytas 1940 m. gruodžio 17 d. – organizuotos fabriko atidarymo iškilmės. Fabrikas keliolika metų po pastatymo išlaikė   stambiausios  Panevėžio įmonės pozicijas.    1940-1944  metais fabriko direktoriumi dirbo Balys Daukas ir vyr. buhalteris E. Gedgaudas. Faktiškai fabrikas perdirbdavo iki 70-80 tūkst. tonų runkelių per sezoną. Taip Lietuvoje ir Panevėžyje sukurtas cukraus  fabrikų tinklas.

Nuotraukos iš P. Kaminsko archyvo.

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: