Dailininkė, scenografė Margarita Misiukova: įvairialypės kūrybos labirintuose

Raimonda MIKUČIONYTĖ

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro dailininkė ir scenografė Margarita Misiukova dirba jau antrą teatrinį sezoną. Įvairių šalių teatruose ji dirba nuo 1998 metų ir yra sukūrusi scenografijas ir kostiumus per 60-čiai spektaklių. Prie šių spektaklių dabar jau galima pridėti dar septynias scenografijas spektakliams J. Miltinio dramos teatre: „Černobylio malda“, „Vyšnia šokolade“, „Moterims ir jų vyrams“, „Hibris (Puikybė)“, „Lavina“, „Saša, išnešk šiukšles!“, „Mergaitės svajonė“. Pastarojo spektaklio veiksmas vyksta Panevėžio apylinkės teismo salėje. Tokią idėją, statyti monospektaklį teisme, pasiūlė M. Misiukova. Greitai pamatysime dar vieną spektaklį „Siena“ (režisierius Andrejus Dežonovas), kuriam scenografiją ir kostiumus kūrė Margarita.

Erdvės pakanka

Su scenografe ir dailininke kalbamės ne tik apie kūrybos labirintus, bet ir apie režisieriaus ir scenografo bendrą darbą, kaip atsiranda viena ar kita idėja spektaklio scenografijai.

– Ar nepasiklystate įvairialypės kūrybos labirintuose?

– Kūryba įvairialypė, bet tuo ir įdomi, nenuobodi. Spektakliai skirtingi, vaizdai vis kitokie, aktoriai keičiasi. Kūrybai vietos daug. Žinoma, labai sudėtinga scenoje sukurti platybės įspūdį, kad neužgožti aktorių.

– Kaip ruošiatės spektakliui? Juk sukurti spektaklio scenografiją nėra lengva?

– Pačioje pradžioje skaitau pjesę. Savaime suprantama, kad spektaklio kūrybinis procesas – režisieriaus ir scenografo bendras projektas. Todėl pirmiausia kalbuosi ir spektaklio idėja aptariu su režisieriumi. Abu sukuriame bendrą vaizdą. Spektaklyje svarbiausias režisierius, jo matymas. Scenoje – svarbiausiu tampa aktorius ir jokiais būdais negalima jo užgožti dekoracijomis. Man patinka erdvė, kad žiūrovas matytų aktorių ir jo vaidybą. Scenografija aktoriui turi padėti.

Minkšto charakterio

– Jūsų nuomonė spektaklio režisieriui svarbi?

– Šiaip tai man sudėtinga treptelėti koja ir pasakyti „ne“ arba „bus taip kaip aš sakau“. Taip negaliu. Esu minkštas žmogus. Be to, spektaklio statymas – režisieriaus prerogatyva. Kita vertus, nematau būtinybės trepsėti kojomis. Galima sutarti ir atrasti bendrus kompromisus, kad spektaklis žėruotų. Svarbu bendras komandinis darbas. Jeigu statant spektaklį režisierius daro savaip, scenografas irgi savo daro, aktoriai taipogi, tai nieko gero iš tokio kūrybinio proceso nesigaus.

Procesas sudėtingas

– J. Miltinio dramos teatre sukūrėte scenografijas 7 spektakliams. Be to, greitai bus rodomas ir dar vienas spektaklis, kurio scenografė esate. Kuris spektaklis artimiausias?

– Negalėčiau išskirti, kurio nors spektaklio. Tai lygiai tas pats, jeigu šeimoje išskirčiau vaiką ir sakyčiau, kad jis pats gražiausias, nuostabiausias. Kiekvieno spektaklio scenografija gimsta sunkiai. Tai galima prilyginti vaiko gimimui. Tenka susidurti su įvairiais sunkumais, nes įgyvendini sumanymus, kurie gimė mintyse, o realybėje jie – sudėtingi. Todėl išskirti, kurį nors spektaklį ir sakyti, kad jį labiau vertinu – negaliu ir nenoriu. Man visos spektaklių scenografijos brangios, nes kūrybinis procesas kiekvieno spektaklio sudėtingas.

Tandemas geras

– Scenografijas kūrėte daugeliui spektaklių Rusijos, Ukrainos, Rumunijos, Gruzijos ir, žinoma, Lietuvos teatruose. Tai spektakliai statyti kartu su režisieriumi Linu Marijumi Zaikausku?

– Daug spektaklių pastatyta Rusijos teatruose ir savaime suprantama – kartu su L. M Zaikausku. Bet ne visi spektakliai su Linu. Stačiau kartu su žinomu Rusijoje režisieriumi Sergejumi Fedotovu, su Gruzijos režisieriumi Andro Enukidze, kartu su Kšyštofu Zanusiu. Dar buvo bendras darbas kartu su režisieriumi iš Egipto. Tokie tai internacionaliniai darbai.

– L. M. Zaikauskas jūsų vyras. Lengviau ir paprasčiau su juo kartu statyti spektaklį nei su kitais režisieriais?

– Manau, kad su vyru statyti spektaklius lengviau todėl, kad kūrybinis procesas tęsiasi visą parą: teatre, namuose. Pasiruošimas spektakliui prasideda prieš du–tris metus. Kažką perskaitėme įdomaus ir tos temos idėja lydi kelerius metus, o kai prasideda spektaklio statymas – prisimenam tą idėją ir ją panaudojam spektakliui. Todėl dirbti kartu lengviau – vienas kitą suprantam iš pusės žodžio.

Scenoje svarbus aktoriai

– Karjeros pradžia, kokia buvo? Juk baigėte Maskvos pramonės dizaino aukštosios mokyklos dekoratyvinės tapybos skyrių, o vėliau – Baškirijos valstybinio pedagoginio universiteto dailės fakultetą?

– Dirbau tik įvairiuose teatruose, o pradėjau nuo butaforės-dekoratorės darbo, siuvau kostiumus. Taigi savo darbą teatre pradėjau iš jo vidaus. Nors esu baigusi dailę, bet piešimu neužsiimu ir parodų nerengiu. Bet, niekada nesakyk niekada. Nežinia, kaip gali pasisukti gyvenimas. Kita vertus, galima organizuoti parodas iš sukurtų scenografijų spektakliams (šypsosi).

– Dailininkas šiuolaikiniame teatre ir ar yra skirtumas tarp Rusijos ir Lietuvos teatrų? Iš kur semiatės idėjų?

– Nėra tokio skirtumo – šiuolaikinis ir nešiuolaikinis teatras. Manau, reikėtų kalbėti apie skirtingus teatrus, kurie pasitelkia skirtingas priemones. Juk gali būti visiškai minimalistinis teatras, kuriame beveik nėra scenografijos arba atvirkščiai – techniškai pajėgus teatras, kuriame galima išvysti įvairius scenografinius triukus. Teatre scenografas kuria erdvę. Antra vertus, jei kalbėsime apie aktorius – skirtumas yra, o spektakliai? Spektakliai yra tokie, kokius juos mato režisieriai. Ir visiškai nesvarbu, kokioje šalyje statomas spektaklis.

Trumpai apie Margaritą Misiukovą

Margarita Misiukova 1988 metais baigė Maskvos pramonės dizaino aukštosios mokyklos dekoratyvinės tapybos skyrių. 1996 m. baigė Baškirijos valstybinio pedagoginio universiteto dailės fakultetą. Teatre dirba nuo 1998 metų. Sukūrė scenografiją ir kostiumus daugiau nei 60-čiai spektaklių įvairiose šalyse – Ukrainoje (3 spektakliai Kijeve ir 1 Sevastopolyje ), 5 spektaklius Lenkijoje, 2 Kazachstane,  vieną Rumunijoje ir Lietuvoje, bet daugiausiai kūrė Rusijoje:  Petrozovodskas ir Archangelskas, Oriolas ir Vladimiras, Toljatis , Uljanovskas ir Joškar – Ola europinėje Rusijos dalyje, Ufa, Sterlitamakas, Magnitogorskas, Čeliabinskas, Kamensk-Uralskij, Tiumenė ir Kurganas Uralo regione, Surgutas, Norilskas, Omskas ir Novosibirskas Sibire, Jakutskas, Chabarovskas ir Vladivostokas Tolimuosiuose Rytuose. Dirbo vyr. dailininke Omsko, Novosibirsko, Čeliabinsko ir Uljanovsko teatruose.

Šiuo metu dirba ir gyvena Panevėžyje, sukūrė scenografiją ir kostiumus Juozo Miltinio dramos teatro spektakliams: „Černobylio malda“, „Vyšnia šokolade“, „Moterims ir jų vyrams“, „Hibris (Puikybė)“, „Lavina“, „Saša, išnešk šiukšles!“, „Mergaitės svajonė“.

Straipsnis parengtas projektui: J. Miltinio dramos teatras – tarptautinės kultūros kontekste.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: