Danielė Brazauskaitė (11 kl.)

„Nuo pat kūdikystės man patiko knygos. Dar nemokėdama sėdėti, jau varčiau knygeles. Tad nenuostabu, kad užaugusi vis dar jaučiu didelę aistrą knygoms ir rašymui. Man labiausiai patinka istoriniai, fantastiniai romanai. Jau ilgą laiką mano mėgstamiausia knyga išliko Stephanie Garber romanas ,,Karavalis“. O kalbant apie rašymą, namie aš dažniausiai rašau laisvo stiliaus tekstus, kurie neturi konkrečios temos,“rašo apie save autorė.

Parko senukas

Miesto parkas buvo itin pamėgta žmonių vieta. Jie čia ateidavo pasivaikščioti, pavedžioti šunis, pasportuoti, vaikai ateidavo pažaisti parko centre įrengtoje žaidimų aikštelėje, o vasarą  daugybė žmonių susirinkdavo pasibūti prie gaivinančios upės. Išskyrus vieną senuką, gyvenantį visai šalia parko. Jis čia ateidavo kiekvieną rytą plačiai šypsodamasis. Jis, kitaip nei visi, neturėjo aiškaus tikslo. Jis niekada nebėgiodavo, nevedžiodavo šuns, vasarą neidavo prie upės. Ne, jis kiekvieną dieną, pasiramsčiuodamas lazdele, nueidavo į tą pačią vietą – parko pakraštį, kur plačialapiai medžiai amžinai teikia pavėsį, kur retą praeivį sutiksi. Jis atsisėsdavo po storu ąžuolu ir užsimerkęs kažin ką murmėdavo. Atsitiktiniai prašalaičiai jį nužvelgdavo sutrikusiu žvilgsniu, nes jie negirdėdavo ir nesuprasdavo, ką jis kalba.  Bet jei kuris nors netyčia būtų priėjęs, būtų išgirdęs gražiausius žodžius. Išgirdęs, kaip susiraukšlėjęs senukas dėkoja Dievui, kad yra šis parkas, kuris jam leidžia prisiminti jaunystės dienas, praleistas lakstant po miškus, kuris padeda pajusti vidinę ramybę, susitaikyti pačiam su savimi, kuris leidžia gamtai atsiskleisti ir pasirodyti visu savo grožiu, kuris leidžia išgirsti nuostabiausias paukščių giesmes, mieste užgožtas mašinų triukšmo. Po valandėlės senukas atsimerktų, pažiūrėtų į klausytoją, dar plačiau nusišypsotų ir atsistojęs nuklibikščiuotų tolyn.

Rasos lašelis

Buvo ankstyvas rytas, saulė tik patekėjo, o maža mergaitė jau bėgiojo basomis po šlapią žolę. Ji juokdamasi, kad jos pėdos tokios drėgnos, atsisėdo ant drėgnos žemės ir įsižiūrėjo į rasos lašelį, kybantį ant žolės stiebo. Jame jai atsispindėjo visas pasaulis. Ji išvydo tankią girią, užuodė pušų sakus, juto minkštas samanas sau po kojomis, girdėjo rytinę vyturio giesmę. Tuomet ji atsidūrė rugiagėlių lauke, ten buvo taip tylu, kad ji girdėjo, kaip žemė alsuoja, kaip nuo vėjo supasi rugiagėlės ir šnibždasi tarpusavyje, kaip gervės sklendžia aukštai danguje. Ji apsisuko ir pamatė, kad jau yra miške, šalia tekančio šaltinio versmės. Ji veidu juto nuo jo sklindančią vėsą bei juto maloniai kutenančią žolę po kojomis, ji girdėjo žaismingą šaltinio čiurlenimą ir užuodė gaivą, kokia tik būna miške. Mergaitė sumirksėjo ir pajuto save vėl ant drėgnos žemės, kuri sugėrė rasos lašelį, nukritusį nuo stiebo.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: