XX a. 4 dešimtmetyje Panevėžys buvo ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas. Pramonės išsivystymo lygiu jis nemažai atsiliko nuo didesnių miestų.
Panašiai kaip ir kitose Lietuvos vietose Panevėžio pramonė prasidėjo nuo spirito varyklų. 1891 m. įkurtas Stasio Montvilo spirito fabrikas. Vėliau Panevėžys tapo malūnų miestu. Panevėžio malūnai buvo garsiausi Lietuvoje. Jie greitai tapo automatizuoti – darbininkus nukonkuravo mašinos.
Panevėžyje malūnuose dirbo apie 100 darbininkų. 4 dešimtmetyje didžiausia Panevėžio įmone tapo akcinės bendrovės ,,Maistas“ fabrikas, kuriame dirbo apie 300 ir daugiau darbininkų. Fabrikas turėjo puikų stadioną, darbininkams šioje įmonėje buvo mokama nebloga alga. Nemažai darbininkų dirbo Leizerio Bero Chazeno linų apdirbimo fabrike, „Panevėžio muilo“ fabrike, pradėjusiame veikti 1933 metais. Nemažai moterų dirbo Panevėžio degtinės pilstytuve.
Garsi buvo ir Panevėžio ,,Kalnapilio“ gamykla. Taip pat dalis darbininkų dirbo įvairiose dirbtuvėse. Negaudami darbo dalis darbininkų tapo amatininkais – kūrėsi nedidelės siuvyklos, metalo apdirbimo įmonės, kepyklos ir kitos dirbtuvės. Labiau sekėsi darbininkams, kurie pirmieji sugebėjo sukurti tokias dirbtuves. Nemažai vėliau pradėjusių veiklą bankrutavo. XX a. 4 dešimtmečio viduryje Panevėžio įmonėse dirbo apie 1500 darbininkų, mieste buvo apie 5 tūkst. amatininkų.
Nors Panevėžio miesto savivaldybė bandė spręsti bedarbių klausimą, jų buvo daug. Dalis bedarbių atliko viešuosius darbus, daugiausia grindė gatves. 1937 m. mieste pradėjus vesti vandentiekį dalis bedarbių talkino šiuose darbuose. Savivaldybė tarpininkavo bedarbiams vykstant į įvairius miškų ūkio darbus.
Miesto darbininkams rimtą konkurenciją sudarė bedarbiai iš kaimo. Pasibaigus vasaros darbams, jie atvykdavo į miestą ir sutikdavo dirbti už pusę algos. Didelį postūmį darbo rinkoje padarė 1937 m. pradėtas tiesti Panevėžio–Joniškėlio geležinkelis. Prie jo dirbo apie 1000 darbininkų. Jie uždirbdavo po 6–9 litus per dieną. Didelė problema buvo jų apgyvendinimas ir maitinimas. Dažniausiai jie gyvendavo klojimuose pas ūkininkus, už savaitę mokėdavo vieną litą, bet ūkininkai labai padidino maisto kainas, todėl darbininkai turėjo pirkti maistą mieste.
Didelis postūmis darbininkų gyvenime buvo 1940 m. pradėta Panevėžio cukraus fabriko statyba. Jose dirbo apie 1500 žmonių. Buvo statoma apie 40 pastatų. Fabriką statant dirbo kelios pamainos, buvo dirbama net šventadieniais. Žemei vežti keliasdešimt vežėjų atvyko net iš Utenos. Prie statybų padieniai darbininkai vyrai gaudavo 65 centus už valandą, o moterys – 45 centus už valandą. Dalis ūkininkų vežė žemę su savo arkliais. Pasisekė ir tos vietovės ūkininkams, kurie galėjo brangiai parduoti žemę, kur vėliau buvo statomas cukraus fabrikas. Fabrikas baigtas statyti tik sovietmečiu.
Nepriklausomos Lietuvos laikais Panevėžio mieste svarbiausia buvo žemės ūkio apdirbimo pramonė, kur dirbo dauguma darbininkų.
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas
