Dekoratorės Ritonės Klizinės santykis su spektaklių scenografija ir lėlėmis

Raimonda MIKUČIONYTĖ

Juozo Miltinio dramos teatro dailininkė dekoratorė Ritonė Klizienė pribloškia kuklumu. Nors pati kuria teatrališkas, dramatiškas ir gyvybe alsuojančias lėles, jai smagiau kalbėti ne apie save, o pavadinus ją lėlininke, Ritonė sumosuoja rankomis: „Neteisinga taip mane vadinti. Ne lėlininkė esu. Esu teatro dailininkė dekoratorė. Šiam darbui pasišventusi daugiau kaip 30 metų. Lėlės ir kiti sukurti menai išplaukia iš teatro, iš dekoracijų spektakliams. Teatras – mano gyvenimas, mano įkvėpimas, mano gyvenimo būdas, o lėlės – laisvalaikis. Ir vadinti vertėtų ne lėlininke, o pagal etatą: dailininke dekoratore. Į tuos du žodžius ir telpa mano visas gyvenimas.“

R.Klizienė, baigusi Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, lėlių gamybos amato niekur nesimokė ir savęs lėlininke nevadina. Anot dailininkės, viskas yra po ranka, tik reikia mokėti naudotis.

Užkoduoti jausmai

Išgirdusi klausimą, iš kur tas noras kurti charakteringas lėles, Ritonė deda abiejų rankų delnus prie širdies, paskui jas ištiesia plačiai. Tas mostas reiškia: viskas eina iš širdies, o lėlėse užkoduoti jos jausmai. Todėl lėlininkė visai nenustebo išgirdusi kitą klausimą: ar tiesa, kad lėlės tarsi kalba apie ją?

„Gerai, kai kūriniai sukelia jausmus ir norisi apie juos kalbėti, lyginti su kažkuo, – nusišypso Ritonė. – Vadinasi, tas jausmas, kuris yra mano lėlėse, palietė ir jus. Tai jau yra grožis.“

R.Klizienė geriau jaučiasi ne pasakodama, o demonstruodama savo darbus. Tuomet ji atsipalaiduoja, akys nušvinta, o rankų pirštai virpa, tarsi norėtų palikti šeimininkę ir patys pradėti kurti naują lėlę…

Originalios scenografijos

Menininkė jau per trisdešimt metų yra Juozo Miltinio dramos teatro dailininkė dekoratorė. Jai kurti milžiniškas spektaklių dekoracijas taip pat smagu, kaip ir palinkti ties kuriama lėle. Nors abu darbai mieli širdžiai, pasak Ritonės, teatras atima daugiau laiko, todėl lėlėms dažnai tenka laukti. Jos kantrios ir laukia – menininkė neranda laiko kūrybai. „Aš net laisvalaikio nebeturiu. Viską atima teatras. Darbas teatre – tarsi lėlių kūryba, tik viskas kitokiu mastu. Lėles galima paimti į rankas, pasisodinti ant kelių, o didžiulės dekoracijos nepakelsi. Labai norėjau čia dirbti, įklimpau visam gyvenimui, bet nė vienos akimirkos dėl to nesigailėjau. Kūryba mane „veža“. Ji – mano aistra ir gyvenimas“, – prisipažino dekoratorė.

Originalios yra ne tik R. Klizienės sukurtos lėlės, bet ir spektaklių scenografijos. Itin įsidėmėtina spektaklio „Margarita“ (režisierius Albinas Kėleris) scenografija, kurią sukūrė vilnietė dailininkė Dalia Klimavičiūtė, o sumanymą įgyvendino dalininkė dekoratorė R. Klizienė, stulbinanti savo ypatingo kruopštumo pareikalavusiu rankų darbu. Sienos išpieštos tūkstančiais kryželių, grotos išpintos iš drobės, ne tik scenoje, bet ir salėje kabo batikiniai religiniai paveikslai, sustiprinantys šventovės įspūdį. Aplinka siejasi su pjesės siužetu, nes Margarita (aktorė Asta Preidytė) savo nykias dienas leido puošdama, gražindama savo kalėjimo vienutę, ir šis užsiėmimas jai padėjo nepalūžti.

Savo rankoms negailestinga

R.Klizienė geriau jaučiasi ne pasakodama, o demonstruodama savo lėles. Tuomet ji atsipalaiduoja, akys nušvinta, o rankų pirštai virpa tarsi norėtų palikti šeimininkę ir pradėtų patys daryti naują lėlę. Jos dirbtuvėje dar ir dabar ant palangės stovi pirmoji lėlė. „Iš nuobodulio dariau ją, – juokiasi Ritonė. – Iš nuobodulio… Turėjau laiko ir padariau. Va ji, dabar sėdi ant palangė…“

Lėlių kūrėjos rankos rodo, kad Ritonė joms negailestinga. O ir kaip ji bus joms gailestinga, jeigu lėlei sukurti reikia trijų keturių mėnesių. „Tai ištisinis darbas, – rodo į sukurtas lėles. – Lėlei sukurti reikia ir daug fizinių jėgų, ir laiko. Juk lėlė gaminama ne tik iš audinio, dažų ar papjė mašė miltelių. Jai naudoju ir viela, ir tinklą ir metalo detales. Jos kuriamos, kaip skulptūra. Pradžioje padaromas karkasas, kuris paskui uždengiamas audiniu, dažais ir kitomis detalėmis. Jos tokios gaunasi efemeriškos, lengvos ir galima sakyti netikros. Juk tai lėlės…“

Lėlių modelis pati

R.Klizienė nenustemba išgirdusi klausimą, kodėl tos lėlės primena ją – tarsi būtų jos pačios kopijos. „O kam ieškoti kito modelio, jeigu pati tinku būti juo?, – rodo į savo veidą, plaukus ir rankas lėlininkė. – Pamenu amžiną atilsį dailininko, scenografo Vyganto Kosmausko žodžius, kam reikia ieškoti savo darbams modelio, jeigu ir pats tinki. Tai taip ir darau. Be to, daugelis menininkų taip daro. Matyt išraiškingesnio modelio ir nėra. O ir ieškoti nereikia. Visada save gali pamatyti veidrodyje… Sąmoningai taip darau, kad lėlės būtų panašios į mane. Ir dar radau knygą apie arklius. Pamačiau, kad mano lėlės labai panašios į išraiškingus žirgus, o aš dar arklio metais esu gimusi. Tai žirgai man silpnybė. Viskas taip susidėlioja, kad kitokių lėlių, kokias kuriu, ir negalėjau daryti. Tai ir aš pati, ir žirgai… Toje knygoje apie žirgus viskas yra, ko man reikia sukurti lėlei. Tai ir ilgesys, tai ir troškulys, ir skausmas, ir išsiskyrimas, ir nerimas…“

Žino, kur gyvena lėlės

R.Klizienė žino, kaip toliau gyveno iš jos namų iškeliavusios lėlės. „Tai žinoma, kad žinau, – šypsosi Ritonė. – Vienas parodo per televiziją, kitas pamatau nufotografuotas žurnaluose. Žinau, kaip gyvena visos lėlės arba penkiasdešimt sukurtų mano vaikų.“

Lėlininkė ne tik kuria lėles, kurios patenka į parodas arba į individualių žmonių namus, bet ir sukūrė sostinės teatrui lėles Viljamo Šekspyro komedijai ,,Vasarvidžio nakties sapnas“.

Ritonės sukurtos lėlės komediją scenoje pristatė kaip netradicinį lėlių spektaklį, kuris įveda mažus ir suaugusius žiūrovus į stebuklingą fėjų, elfų ir gnomų pasauly, kurį gaubia svajingos ir spalvingos iliustracijos.

Biografija

Ritonė Klizienė gimė 1954 metais spalio 11 dieną Krekenavoje (Panevėžio raj.)

1974 metais baigė Stepo Žuko Taikomosios dailės technikumą. Nuo 1986 metų dirba Juozo Miltinio dramos teatre dailininke-dekoratore. Per kūrybinio darbo metus teatre sukurta ir išpildyta įvairaus žanro ir skirtingų dailininkų-scenografų sumanymų.

Ritonės Klizienės laisvalaikio mėgstamiausias  užsiėmimas – kurti lėles, kuriomis norėtų pati būti ir kurių vardas būtų „Pegaso draugės“.

Nuotraukos Metanojos Žilėnaitės

Straipsnis parengtas projektui: J. Miltinio dramos teatras – tarptautinės kultūros kontekste.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: