Didžiasalio krašto didžioji viltis

Ignalinos rajono Dysnos kaime, visai netoli Didžiasalio, prieš metus pradėtas statyti modernus UAB „Birvėtos tvenkinių“ žuvies perdirbimo cechas, vietinių fabrikėliu vadinamas, šiandien jau gabena produkciją į didžiausius prekybos centrus. Per spalio mėnesį parduota 30 tonų perdirbtos žuvies ir apie 5 tonas gyvos žuvies. Populiariausios prekės: karpio pjausniai, filė, rūkyti gabaliukai. „Birvėtos tvenkiniai“ per metus užaugina apie 700 tonų žuvies. Anksčiau prekiauta tik gyva žuvimi, tačiau prekybos centrai atsisakė tokios prekybos ir gamybos cechas suspėjo kaip tik laiku pradėti veiklą.

30 metų gyvuojančio žuvininkystės ūkio ir naujojo fabrikėlio vadovė, sumani verslininkė Edita Brukštuvienė šiandien džiaugiasi pavykusiu projektu ir išgyvena didelį stresą dėl užklupusių darbų lavinos. Ji sako, kad jei nebūtų suspėję, šiandien turėtų didelių rūpesčių. Tektų atleisti didesnę dalį darbuotojų: „ Man net sunku patikėti, kaip viskas greitai įvyko, o ir tokio didelio krūvio nesitikėjau. Iš pradžių planavom apdoroti kelių rūšių žuvis, dabar apsiribota tik karpiais, nes užsakymų tikrai daug ir vos suspėjam suktis. Iš viso turime 44 darbuotojus, bet artimiausiu metu priimsime dar 4-5. Daugiausia dirba vietiniai žmonės. Esu labai jiems visiems dėkinga ir niekada neužmiršiu jų pastangų šiuo mums visiems sudėtingu laikotarpiu“.

Gamybos ceche yra kelios atskiros gamybos patalpos: pirminio ir antrinio apdorojimo, sūdymo, rūkymo, fasavimo, šaldymo, sandėliavimo. Žuvis fasuojama į indelius arba vakuumo maišelius. Sūdymui naudojami tik natūralūs prieskoniai: druska, pipirai, lauro lapai, česnakai. Žuvis rūkoma natūraliomis pjuvenomis, rūkykla visiškai automatizuota. Kaip sakė įmonės technologas Gediminas Šileikis, apie 40-50 proc. žuvies svorio gamybos proceso metu patenka į atliekas. Jos vežamos į specializuotą Rokiškio įmonę perdirbimui. Gamybos cechas turi savo vandens gręžinį, nuotekų valymo įrenginius. Na, o ignaliniečiai savo krašto produkcijos gali įsigyti „Danaltos“ parduotuvėje, šviežios žuvies – turgelyje.

Edita su vyru Kęstučiu į „pasaulio pakraštį“ dirbti atvyko ir įsikūrė 1989-aisiais. Iš pradžių dar planavo grįžti į Vilnių, bet paskui pasinėrė į darbus ir netgi pamilo šį kraštą ir jo žmones. Dabar gimtą žemaitišką tarmę vis dar puoselėjanti, nuolat besišypsanti tvirto charakterio moteris yra didžiausia savo krašto darbdavė, švenčių, renginių rėmėja ir šviesi viltis.