“Dievybės žibėjimas yra užgesęs pasaulio istorijoje” ( Martynas Heidegeris)

Gyvename ypatingu metu. Ieškome tiesos, gėrio, grožio. Kai kas ilgisi tikros poezijos. O aš bandau branginti žodį. Skeptikas pasakytų:

Kam jie reikalingi mūsų laikais, kai “pats dievybės žibėjimas yra užgesęs pasaulio istorijoje”? Iš tikrųjų, dabartinis pasaulis pažymėtas “Dievo stoka”, kai kas sako, kad jo net pėdsakų nematyti…Matant, kas dedasi pasaulyje, kai terorizmo bangos ritasi per Europą.

Regis, istorija artėja prie O. Spenglerio pranašauto “žieminio kultūros tarpsmo”, kai vietoj lyrikos buvo imtasi technikos, o vietoj tapybos pradėta statyti laivus.Žodis prarado savo galią. Nedaug kas jo klauso. O juk kadaise Žodis pakeitė pasaulį. Žodis nutrintas – tarsi be gyvybės, be spalvų, be kvapo. Juos išnaudoja, prievartauja kas tik netingi. Pas mus tai jau nelaikoma vertybe. Žodis tapo “įdomybių” arba “naujybių” ( Antanas Maceina) priemone. Kuo nesuprantamiau, įmantriau, tuo laikoma geriau, nes įdomiau. Net menininkai neriasi iš kailio, kad tik “šviesuomenei” įtiktų. O juk jie buvo laikomi yra “tautos dvasios reiškėjai”- Johano Gotfrido Herderio iškelta tezė.

Cinikas pasakytų: po laivų statybos reikalinga pramoga, atsipalaidavimas. Jeigu neįdomu, tai kokia čia pramoga?

Juozas Brazaitis ( Ambrazevičius) laiške Antanui Maceinai 1974 m. balandžio 3 d. rašė: “Kiekvienas amžius turi savo dvasią”. Ta dvasia atsispindi menininko kūryboje. Menas – naujo žmogaus naujos dvasios išraiška. Dabar skaitant, klausantis ar lankant parodas darosi nejauku dėl kūrėjo dvasios. Kūriniuose nėra paties žmogaus- kūrėjo. Vėl norima sugrįžti prie klasikos, prie gamtos, kur viešpatauja grožis, šviesa, ramybė.

Pas mus per daug rašoma ir pernelyg daug kalbama, bet neįsiklausoma į žodžius, jų prasmę.

Kūrėjui reikalinga išorės ir vidaus tyla.Tik paslaptingoje tyloje atsiskleidžia kūrybos žiedai. Išorės triukšmas sielai neleidžia atsigręžti nuo banalaus gyvenimo.Vidaus triukšmas gimdo dvasios chaosą, kuris neduoda jai susitelkti kūryboje. “Menininkui reikalingas šventumas, be kurio jo talentas dingsta banališkumo sukūriuose”. ( Juozas Keliuotis. Meno tragizmas).

“Dievybės žibėjimas yra užgesęs pasaulio istorijoje” teigė Martynas Heidegeris. Bet sakoma, kad Dievo kibirkštėlė žmogaus dvasioje nemiršta niekada: “ Tiesiog žmogus turėtų prisiminti, kad amžina ir negęstanti yra jo nors ir labai mažytė Dievo kibirkštėlė. Rusena ji ir elgetos, sėdinčio pūgoje prie Aušros Vartų dvasioje, ir tavo, ir šio pasaulio galingojo. Triukšmauja, rėkauja, klykia, lekia išdegęs akis šėtonas, kad žmogus nesustotų, neįsiklausytų, nepajaustų, jog rusena jo kibirkštėlė, nes šėtonas puikiai žino, kad tą akimirką, kai žmogus jaučia ją, yra nenugalimas”.( Antanas Ramonas. Ramybės kalva.)

Ir vis dėlto pradžioje buvo Žodis. Ir jis yra nenugalimamas, jeigu žmogus neparsiduoda ir nekuria “naujybių” pagal rinkos dėsnius. Tuomet Žodis žmogaus kūryboje atgauna “magišką galią, glūdėjusią jame nuo žmogaus sutvėrimo laikų”.( Antanas Ramonas. Ramybės kalva.)

“Neturim vyno. Laimink duoną.
Juk Pranašu Tave vadina.
Išvakštinėjęs Palestiną,
Užeik į tuštutėlį mūsų kluoną
Ir mūsų ašaras paversk į vyną.” (Antanas Maceina)

 

Parengė Juozas Brazauskas, istorikas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: