Dija Makulytė (9 kl.)

„Perskaičiau bendraamžių kūrybą, ji mane įkvėpė. Labai vertinu nuomonę iš šalies…“

***

Einant cementu klotu parkelio taku, matyti daugybė dalmantinų ir zebrų raštais išmargintų berželių. Išblukusi žolė kyšo iš aptirpusio sniego. Purvini jo lopinėliai dengia tik mažyčius žemės plotelius ir takelį. Įdomu, ar dar snigs? Ar dar bent kartą žemė apsidengs puraus sniego sluoksniu?

Dangus giedras, nė debesėlio. Net saulės nematyti, tiesiog begalinė žydruma. Atrodo,  ją net galima išgirsti… Paukšteliai ant vienišų medžių šakų, oro gūsiai, lekiantys pro juos… Viskas taip ramu, taip paprasta, taip sava. Nė vieno žmogaus aplinkui. O ir nereikia…