Diskusija apie vaikus Panevėžyje: kuo skiriasi dresavimas nuo auklėjimo

Balandžio 19-ąją į atvirą jaunimo erdvę bibliotekoje kvietę Panevėžio jaunieji socialdemokratai organizavo diskusiją  „Vaiko teisės ir pareigos: ar smurtaujant vaikas taps Supermenu?“.

Į diskusiją susirinkus panevėžiečiams joje aktyviai apie vaikus, jų ugdymą bei smurto prevenciją diskutavo Vilniaus Antakalnio progimnazijos tėvų komiteto pirmininkė bei Tolerantiško jaunimo asociacijos narė Vilma Vaitiekūnaitė, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministrės patarėja Auksė Kontrimienė, Lietuvos moksleivių sąjungos Panevėžio mokinių savivaldų informavimo centro pirmininkė Goda Iliakytė bei Panevėžio pedagoginės – psichologinės tarnybos psichologė Diana Danytė. Diskusiją moderavo Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos Panevėžio miesto skyriaus pirmininkas Tomas Bilevičius.

Konstatavo: smurtas sėja smurtą

Pastarąjį dešimtmetį psichologai Lietuvoje garsiai ir aiškiai bando pasakyti, kad tėvai, dažnai vaikus laikydami savo asmenine nuosavybe, to nė nesuvokdami, augina potencialų smurtautoją.

Su psichologiniu ar fiziniu smurtu vis dažniau susiduriantys nepilnamečiai, nuo jo jau nebėra apsaugoti nei artimoje aplinkoje, nei ugdymo įstaigose. Nors specialistai, kurie galėtų suteikti pagalbą, egzistuoja ir dirba, vaikai, dėl įvairių priežasčių, į juos pagalbos kreipiasi retai.

Diskusijoje dalyvavusi psichologė Diana Danytė, aiškiai pabrėžė, kad nuolat žalojamas vaikas savyje kaupia agresiją bei pasipiktinimą viskuo, kas yra aplink ir auga, kaip nepilnavertė asmenybė.

Diskusijos dalyvė Vilma Vaitiekūnaitė pabrėžė, kad lietuviai turi nustoti į vaikus žiūrėti, kaip į savo nuosavybę.

„Mes dedame daug pastangų, kad išeitume iš vaikų dresūros bei nusistatymo, kad vaikai yra mūsų nuosavybė. Mes negalime vaikų psichologiniu bei fiziniu smurtu išmokyti būti ten kur reikia ir tokiais, kokiais reikia. Dešimtmečiais naudojamos gąsdinimo taktikos – niekada ir neveikė nei artimoje aplinkoje, nei ugdymo įstaigose.

Esmė, kad mes vis dar negebame atskirti ir pastebėti psichologinio smurto. Ir jei tu savo vaikui, kiekvieną dieną kartoji, kad jis yra kvailys ir nesugeba atlikti paprasčiausių daugybos veiksmų, po mėnesio tokio kartojimo, vaikas išties pagalvoja, kad jis yra kvailys.

Ir tai yra mūsų – suaugusiųjų – bėda, kad mes žlugdome vaikus ir nesuprantame, jog galbūt paprasčiausios pagalbos suteikimas išties ugdytų vaiką ir stiprintų pasitikėjimą savimi bei suaugusiaisiais. Manau, nuo čia ir prasideda rimtos problemos“, – mintimis dalinosi V.Vaitiekūnaitė.

Teisinis pagrindas yra, bet jo – neužtenka

Dar visai neseniai Seimo priimtos Vaiko teisių pagrindų įstatymo pataisos užtikrino visišką  fizinio ir psichologinio smurto draudimą. Teisingumo ministrės patarėja Auksė Kontrimienė diskusijoje tikino, kad teisinis pagrindas, smurto prieš vaikus, prevencijai yra, bet to – tikrai neužtenka.

A.Kontrimienė diskusijoje pabrėžė, jog visus pokyčius turime pradėti nuo savęs ir suprasti, kad be visuomenės indėlio niekas savaime nepasikeis. Pašnekovė akcentavo, jog norint, kad patyčių ir psichologinio smurto atvejai būtų tinkamai identifikuoti, madinga turėtų tapti nesityčioti bei, būnant stipresniems, padėti psichologiškai žalojamiems vaikams.

„Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, kuriomis uždraudžiamas bet koks smurtas prieš vaikus, įskaitant fizines bausmes, jau įsigaliojo. Pataisas Seimas priėmė po keturmečio mirtimi pasibaigusio smurto protrūkio Kėdainiuose.

Pataisos apibrėžia visų rūšių smurtą prieš vaiką: fizinį, psichologinį, seksualinį, nepriežiūrą. Nustatyta, kad „draudžiamas visų formų smurtas prieš vaiką, įskaitant fizines bausmes“. Nevyriausybininkai skaičiuoja, kad Lietuva tapo 52-ąja šalimi pasaulyje, įtvirtinusią draudimą vaikams taikyti fizines bausmes.

Bet mes visi puikiai suprantame, kad įstatymo pataisos nepasiekia kiekvieno piliečio sąmonės tą pačią sekundę, kaip pradeda veikti. Todėl yra labai svarbu apie tai kalbėtis, organizuoti diskusijas, kad visuomenė įsisąmonintų, jog auklėjimas diržu, „beržinė košė“ nėra mūsų senelių ir prosenelių perduotos tradicijos, o tiesiog nusikaltimas, už kurį teks atsakyti pagal įstatymą.

Labai gerai, kad apie tai diskutuoja jaunimas, nes tikiu, jog kurs savo šeimas ir augins vaikus, kurie apie „beržinę košę“ bus girdėję tik senelių pasakojimuose“, – diskusijoje kalbėjo Teisingumo ministrės patarėja Auksė Kontrimienė.

A.Kontrimienei antrino ir psichologė D. Danytė, kuri pabrėžė, kad kiekvienas ugdymo įstaigų bendruomenės narys, visų pirma, turi atrasti drąsos savyje. Būtent nuo to, pasak psichologės, galima pradėti galvoti apie realius psichologinio smurto prevencijos pokyčius.

„Yra tie vyresniosios kartos mokytojai, kurie garsiai rėkia. Turbūt, kiekvienas turi tokį mokytoją. Na ir buvo situacija, kai viena mokytoja, dėl susidariusios situacijos, pakėlė balsą bendraujant su mokiniu, o tuo tarpu priėjusi kita moksleivė mokytojai pasakė, kad ji elgėsi nederamai ir turėtų mokinio atsiprašyti.

Nuo tokių drąsių jaunų žmonių galime pradėti kalbėti ir galvoti apie pokyčius, kuomet neignoruosime, nesusitaikysime, o išdrįsime pasakyti, kad taip daryti nėra gerai ir kiekvienas turėsime atsakyti už kito žmogaus psichologinį žalojimą.“, – pastebėjimais dalinosi psichologė.

Tėvų komitetuose – ūkiniai klausimai

Ugdymo įstaigose beveikiančios įvairios savivaldos institucijos, iš esmės, turėtų atstovauti įvairių mokyklos bendruomenių interesams. Viena iš jų – tėvų komitetai, kurie turėtų stebėti tiek ugdymo, tiek mikroklimato ugdymo įstaigoje situacijas ir laiku priimti atitinkamus aktualius bendruomenei sprendimus. Reali situacija, pasak tėvų atstovės, skiriasi kontraversiškai.

„Kiekvienais metais mes organizuojame savaites be patyčių, jų metu kažką imituojam, labai kovojam su patyčiom, ir po tos savaitės viskas grįžta į savo vietas, o mes gyvenam kaip gyvenom.

Ir kas mane nuoširdžiai stebina tėvų komitete, tai, kad mes užsiiminėjam ūkiniais klausimais. Mes nepradedame svarstyti problemų, kurių sprendimui mokyklai, kaip organizacijai, trūksta resursų, mes nekalbame apie nevyriausybinio sektoriaus įtraukimą į ugdymo ir lavinimo procesą, mes tiesiog neturime laiko apie tai kalbėti.

Mes sprendžiam sienų dažymo ar langų tvarkymo klausimus ir esminės problemos lieka paliktos pačiame gale ar net nebūna paliestos“, – kalbėjo Vilniaus Antakalnio progimnazijos tėvų komiteto pirmininkė V. Vaitiekūnaitė.

Nusižudęs abiturientas – ir mokyklos, ir artimos aplinkos pasekmė

Dar 2016-ųjų metų pradžioje Panevėžyje nusižudęs vienos iš bendrojo lavinimo mokyklų abiturientas ir jo istorija, rodos, po daugiau nei savaitės, įvykus tragedijai, buvo pamiršta. Diskusijos dalyviai akcentavo, kad dėl psichologinio smurto, ypatingai ugdymo įstaigose, yra kalti tiek artimos aplinkos žmonės, tiek ugdymosi įstaigos bendruomenė.

„Paaugliai ir jaunimas pagalbos kreipiasi labai nenoriai. Tai mes matome ir pas save tarnyboje. Dažniausiai kreipiasi mamos ir tėčiai su vaikais iki 6 klasės, o kai paauglystės laikotarpiu tėvai tampa nebe autoritetais, vaikas pradeda formuoti savo nuomonę, tuomet ir atsiranda nežinomybė, kur gali kreiptis pagalbos, kai ji reikalinga.

Bet tokiems veiksmams, kaip abituriento savižudybė, priežasčių gali būti įvairių. Galbūt, kalta ir mokykla. Bet tokiais atvejais, manau, nereikia ieškoti kaltų ar nekaltų – tokiais atvejais reikėtų ieškoti veiksnių, ką galime daryti, kad tai daugiau nepasikartotų, – kalbėjo psichologė – mane labiausiai stebina, kai moksleiviai bei pedagogai mato nuolat mokykloje atsiskyrusį ir vienišą vaiką, bet tai pastebi tik kokioje 8-oje klasėje ir stebisi: kodėl jis yra vienišas?

Tuomet pradedi galvoti: kodėl mes tiek daug laiko esame abejingi? Mokykloje, matyt, yra patogūs ir nepatogūs vaikai. Nepatogiaisiais vadinami tie, kurie kelia kažkokių elgesio problemų, o būtent tie patogieji, kurie yra užsidarę savyje ir nekelia problemų, niekam neužkliūna ir gyvena sau vieni bei nepastebimi.

Ir liūdniausia, kai jie nekeldami problemų bei mokytojams būdami geri, dažniausiai tyli ir apie savo problemas. Todėl visada kalbant su mokytojais akcentuoju, kad nuolat dėmesį reikia atkreipti būtent į tuos ramiuosius moksleivius bei atidžiai stebėti ar jiems negali būti reikalinga specialistų pagalba“, – teigė D.Danytė.

Rengiasi ir toliau šnekėti nepatogiomis temomis

Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos Panevėžio miesto skyriaus pirmininkas Tomas Bilevičius teigė, kad ši diskusija – tik pirmasis žingsnis Panevėžyje pradedant diskutuoti apie socialinius klausimus, kurie, kartais, verčia pasijausti nepatogiai.

„Šiandien yra 2017-ieji metai, XXI amžius, o mūsų socialinė aplinka, politika, kultūra, pagarba vienas kitam, rodos, yra dar labai nutolę. Liūdniausia tai, kad ypatingai tokiais klausimais mes ir nekalbame. Gal dėl to, kad bijome, gal dėl to, kad nenorime, o galbūt dėl to, kad tai, dažniausiai, liečia ir mus pačius.

Diskusiją apie vaiko teises bei smurtą iššaukė noras padėti suvokti, kad vaikų žeminimas, „dresavimas“ ir kitos, kartais net ne humaniškos, auklėjimo priemonės, užaugina nepilnavertiškus, kompleksuotus bei kupinus neapykantos žmones. O problemos židiniai gimsta labai įvairiose vietose.

Manau, kad kiekvienam paraleliai turėtų kilti klausimas: ar tokioje bendruomenėje norėčiau pats gyventi? Ar norėčiau, kad tokioje bendruomenėje gyventų mano vaikai? Manau, kad atsakymas vienareikšmis ir aiškus. Todėl pradėti sąmoningus pokyčius ir norime nuo aiškių diskusijų, atsakymų į klausimus, savo ir kitų elgesio suvokimo bei gebėjimo pasakyti, tai, ką galvojame“ – teigė Panevėžio jaunųjų socialdemokratų lyderis T. Bilevičius.

Jau gegužės mėnesį Panevėžio jaunieji socialdemokratai žada antrąją diskusiją Panevėžyje žmogaus teisių tematika „XXI amžius: ar moteris vis dar indaplovė?“.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: