Dominykas Markevičius

Keturios minutės po dešimtos

Tai labai ankstus rytas, kai saulė dar nė neišlindusi, kai tik jos šviesa kažkokiu man nesuvokiamu būdu pasiekia mane ir kieme būna truputį šviesu. Bet dar tik truputį, dar ne iki galo. Blausi ta šviesa. Atima iš daiktų spalvas. Tai svarbiausias tokios šviesos ir tokio ankstyvo vasaros ryto bruožas – atimti spalvas. Pasaulis pasidaro nespalvotas, tarsi seni kino filmai. Monochrominis paveikslas.

Iš lėto, sakyčiau net sunkiais žingsniais nulipau laiptais žemyn. Nieko nebuvo girdėti. Taip anksti, rodos, dar miegočiau ir miegočiau, bet negaliu. Šiandien ypatinga diena, man išskirtinė, atvažiuos ji. Vakar parašė, neatrašiau, tai paskambino. Vadinasi, jai tai tikrai svarbu buvo. Nuo tokios svarbos reikalų jau buvau atpratęs, užsimiršęs. Sakė anksti ryte išvažiuoja į Vilnių, turi ten su kažkuo susitikti, kažką nuveikti. Ne, ne, man ji taip nesakė, tai aš pats taip nusprendžiau. Ko daugiau ten važiuoti? Nuveikti, susitikti, pabūti. Ir mes juk važiuodavom. Ir ko? To paties. O šiandien prieš važiuodama užsuks pas mane, atveš ką dar buvau palikęs. Akiniai lyg ir ant nosies, cigarečių dar turiu, o daugiau ką. Nesugalvoju, bet ir neklausiau, noriu intrigos. Atpratau nuo jos.

Nuo palangės pasiemiau cigaretes ir žiebtuvėlį. Dar labiau susisupau į chalatą, įsispyriau į čia pat gulėjusias šlepetes ir pravėriau duris. Lauke kaip ir minėjau – nėra spalvų. Toks rytas, toks išskirtinis, net ir mano širdis, paprastai rami, tokią akimirką pradėjo daužytis lyg išprotėjusi. Plaka ir plaka, spurda, primena man visus tuos vakarus, kai čia išeidavau, kai visos aplink esančios spalvos būdavo ryškios, ryškios, tiesiog pulsuodavo. Ir aš traukdavau tas cigaretes, viena po kitos, lyg šios man palaikytų gyvybę. Kvaila, visiškai neskamba. Sakyk šį sakinį kaip nori, juokaudamas, rimtu veidu – vis viena neskambės. Nes tai visiška nesąmonė. Bet pešdavau tuos dūmus. Dabar nebe, viena ryte, viena vakare. Čia geriausiu atveju. Išėjau ir dabar, minutę pastovėjau, norėjau degtis cigaretę, bet neprisidegiau. Dar kiek pastovėjau, įkvėpiau vėsaus oro, staiga nusimečiau chalatą ir nusimoviau šlepetes. Likau stovėti toks – nuogas, vien su trumpikėmis. O vėsus, ne, dabar sakyčiau labiau jau šaltas, ryto oras, pjaustė mano odą, vertė visus plaukelius šiauštis. Nusipurčiau. Ir žengiau į pievą. Rasota žolė maloniai badė pėdas ir dabar tiesiog stovėjau, drebėjau ir žiūrėjau į tą pačią pievą. Ši turėtų būti žalia, o kiemą juosianti tvora – ruda, mano dar visai neseniai dažyta. Bet dabar jos abi – nespalvotos, juoda balta pilka ir panašiai. Prisidegiau cigaretę ir pakelį kartu su žiebtuvėliu numečiau tiesiog čia, ant pievos, po kojomis. Paėjau porą žingsnių, atsisėdau. Jutau kaip šlampa trumpikės, bet nejudėjau.

Mano ritualas netruko labai ilgai, vargiai ištempiau penkias minutes po to, kai surūkiau cigaretę. Palindau po dušu, kaip anksčiau, nusiprausiau visas, išsiploviau galvą. Džiovindamas plaukus dešine ranka braukiau juos į tą pačią dešinę pusę, nes šitaip atrodo geriau, šitaip nematyti garbanų, šitaip jie tiesūs ir gražūs, man patinka. Tuomet nusiskutau, itin kruopščiai. Taip, kad oda, atrodė, jau degė. Tuomet pasitepiau losjonu po skutimosi ir išsivaliau ausis. Viską dariau atsargiai, tai, visgi, irgi ritualas, ir aš jį gerbiu. Ir pasipurškiau kvepalais. Taip, gal skamba keistai, banaliai, man nesvarbu, kaip šį dalyką vadinsit, bet kiekvieną syk, kai paimu šiuos kvepalus, aš prisimenu apie tai, kaip būtent šitais kvepalais ji apipurkšdavo savo pagalvę. Ir tuomet miegodavo ją apsikabinus, kuomet nesusitikdavom. Maždaug kas savaitę, kartais rečiau ji man sakydavo: „Man nebekvepia, atsinešk savo kvepalus.“ Ir atsinešdavau. Ir visuomet juos ten pamiršdavau ir tik po kelių dienų pasiimdavau. Nenormalu, juokinga. O iš tiesų tai – koks skirtumas. Tuomet apsivilkau marškinius, užsisagsčiau juos iki pat viršaus, net ir paskutinę sagą. Tuomet atsisėdau prie virtuvės stalo ir žiūrėjau į ant orkaitės stovintį laikrodį. Šis rodė keturias minutes po šeštos ryto. Beveik kaip ir keturios minutės po dešimtos ryto. Nusišypsojau lyg vaikystėje, taip nuoširdžiai. Jei dabar kas nors matytų, pasakytų – šis žmogus moka šypsotis, jis džiaugiasi galėdamas tai daryti ir jau vien dėl to šypsosi dar labiau. Ir tada tiesiog laukiau, kol ji atvažiuos. Šiek tiek galvojau apie tai, ką šiandien veiksiu. Kuomet ji išvyks turbūt susitvarkysiu kambarį, ar bent pradėsiu tvarkytis nes susitvarkyti jį neatrodo įmanoma. Na bent jau ne šiandien, tikrai ne dabar. Tada pagulėsiu, galbūt kelioms valandoms užmigsiu. Atsikėlęs pasidarysiu sau pusryčius, paskaitysiu naujienas, pažiūrėsiu filmą, vakarop reikės kažką nuveikti. Ką tiksliai, dar nežinau. Laukdamas jos nemaniau kad sugalvosiu tai ir palikau intrigą.

Ir galų gale įtampa pradėjo kilti. Išgirdau automobilio burzgimą. Visai kaip tada, kai jos automobiliui buvo prakiuręs duslintuvas. Juokaudavau, jog garsas kaip „Ferrari.“ Meluoju, dabar garsas ne toks, jis švarus, tačiau vis vien žinau kad jos. Ne iš garso. Kas daugiau važiuotų čia tokį ankstų rytą? Pažvelgiau į laikrodį – po septynių keturios. Vos ne kaip keturios po dešimties.

Ir štai ji įsuko į kiemą. Žiūrėjau pro užuolaidas – paslapčia. Kaip visada, mašiną apsuko itin nedrąsiai. Pamenu, kiek kartų aš jai apsukdavau, apsikeisdavom vietomis. Aš drąsiai, vienas du ir viskas – važiuok namo, iki. O dabar ji pati – iš lėto, pro abu veidrodėlius žiūrėdama, nors kieme stovėjo tik vienas – mano – automobilis. Užgesino variklį ir už kelių sekundžių jau buvo čia. O įtampa – man trūksta žodžių.

  • Labas rytas, – nusišypsojo.
  • Labas, – nusišypsojau ir aš,- ar gėrei jau kavos, pasiemei su savim?
  • Taiip,- nutęsė,- kitaip nenuvažiuočiau aš iki to Vilniaus,- po šito abu nusijuokėm.
  • Būčiau pasiūlęs, nesvarbu, eikš čia, – pakviečiau į virtuvę.

Tuomet pamačiau. Ji nešėsi „Norfos“ maišelį. Nemačiau, kas viduje.

  • Ką šiandien planuoji, ką Vilniuj veiksi? – man buvo įdomu. Tikrai. Nuoširdžiai įdomu, ką ji veiks. Norėjau dar paklausti, ar užteks kuro, ar nereikės sustoti, ar įsidėjo sumuštinių. Visko būčiau išklausinėjęs. Valandų valandas.
  • Nieko gero, susitiksiu su Patricija, dvyliktą valandą paskaita.
  • .. – nutęsiau aš, – na, tai greičiau, ką sugebėjau palikti? – vėl nusijuokiau.

Ji padėjo maišą ant stalo.

  • Ar galiu paprašyti?
  • Nežiūrėk, kol neišvažiuosi, aš nenoriu, nenorėčiau, – ir kai ji sakė tuos žodžius aš žiūrėjau į jos akis. Ir jos buvo man matytos.
  • Nežiūrėsiu, – garantuoju, kad ir mano akys tą akimirką jai jau buvo matytos.
  • Ir štai, – padėjo ant stalo ir žiebtuvėlį, – ir šitą palikai, nežinau, tiesą sakant, ar tavo, bet atrodo, kad taip..

Žydras žiebtuvėlis. Taip, tokių ne vieną esu turėjęs.

  • Bus mano.
  • Tai gerai.. – ji nuleido galvą, – kaip ir viskas tuomet, aš jau važiuosiu, žinai, tie kamščiai, po to turėsiu problemų, – lengvas juokas nuaidėjo pustuštėje virtuvėje.

Palydėjau ją iki durų, uždariau šias. Atsisveikindamas nepažiūrėjau į akis, tačiau vėl taip pat pro užuolaidas žiūrėjau kaip išvažiuoja.

Tuomet nuėjau prie stalo ir pravėriau maišą. Ilgai negalvojau, labai norėjau. Pažiūrėjau, kas paslėpta viduje, tuomet staiga jį griebiau, moviau į svetainę, išstumdžiau sofas, stalą. Ir viską, kas buvo maiše, pabėriau ant grindų. Tai buvo sudžiovintos gėlės. Tiksliau jų žiedai. Ir keli nušiurę lapeliai. Aš žinau, kas tai per gėlės. Visos gėlės, kurias aš jai kažkada padovanojau, nuo pat pradžių. Sudžiovintos dabar gulėjo čia, ant grindų. Rožės, nes dovanojau jai tik rožes. Kelis kartus tulpių. Šios nesiskaito.

Prasklaidžiau sudžiuvusius žiedus ir atsiguliau viduryje. Išsitiesiau visu ūgiu. Ir gulėjau šitaip. Apsuptas mūsų gėlių. Tegul kas žiūri, gerai įsižiūri, pagalvoja. Toks vaizdas. Aš guliu savo svetainėje ant grindų, apsuptas sudžiovintų rožių. Ir tiesiog žiūriu į lubas. Ir dabar tegul negalvoja nieko apie naują pradžią, atgimimą ar kažką panašaus kai pasakysiu dar vieną dalyką. Gėlės juk šiaip spalvotos. Ir dabar aplink mane jos darosi spalvotos. Nes jos visą laiką ir buvo spalvotos. Jūs galvokit, o aš nebežinau ,ką ir begalvoti.

 

 

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: