ApžvalgosIstorijos puslapiaiNAUJAUSIOS ŽINIOS

Draudžiamoji spauda pasaulyje ir mūsų krašte

Praėjusiais šimtmečiais, plintant spausdintam tekstui pasaulyje, kai kuriose šalyse ėmė rastis valdžiai priešiškų asmenų ar judėjimų leidžiama bei platinama draudžiama (nelegali) spauda.

Be tam tikros šalies valdžios leidimo atspausdintas leidinys literatūroje gali būti vadinamas įvairiai: nelegalus leidinys, pogrindinis leidinys, rezistencinė spauda, savilaida, namudinė ar laisvoji spauda ir kt. Vakaruose pogrindinė spauda dar vadinama alternatyviąja spauda. Ją gali sudaryti įvairaus pobūdžio leidiniai: lapeliai, proklamacijos, laikraščiai, žurnalai, knygos ir kt.

Per pogrindinę literatūrą Europos šalyse XVIII a. plito pasipriešinimas absoliutizmui;  XIX a. – XX a. pr. – marksizmo idėjos Rusijos imperijoje; XX a. 7-8  deš. Jungtinėse Amerikos Valstijose (toliau – JAV) – Vietnamo karo ir tarptautinių korporacijų kritika.

Lietuvoje pirmaisiais pogrindinės spaudos leidiniais laikomi per 1794, 1831 ir 1863 m. sukilimus pasirodę atsišaukimai. Lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais (1864–1904) slapta buvo  išleista nemažai rankraštinių pogrindinių laikraštėlių. Vėliau nelegalią spaudą leido socialdemokratinės krypties judėjimai, o 1919-40 m. – komunistinio judėjimo dalyviai.

1940–41 m. Sovietų Sąjungai (toliau – SSRS) okupavus Lietuvą, čia pasirodė pirmieji antisovietiniai pogrindiniai leidiniai „Laisvoji Lietuva“, „Draudžiama mintis“, „Laisvės trimitas“.

Vakarų Europoje pogrindinė spauda dažniausiai siejama su pasipriešinimo judėjimu, kilusiu per Antrąjį pasaulinį karą Vokietijos užimtose šalyse. Pogrindinė spauda buvo viena labiausiai tuo laikotarpiu paplitusių pasipriešinimo okupaciniams režimams formų, gausiai leidžiama Prancūzijoje, Jugoslavijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Norvegijoje, Danijoje ir kitur. Įvairūs antinaciniai rezistenciniai judėjimai per visą okupacijos laikotarpį išleido apie 30 pavadinimų pogrindinių laikraščių. Didžiausią įtaką ir tiražą turėjo laikraščiai „Į Laisvę“, kurį 1943–44 m. leido Lietuvių frontas; „Laisvės kovotojas“, 1942-44 m. leistas Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio ir kt.

Lietuvą užėmus SSRS kariuomenei, pogrindyje veikiančios organizacijos ir partizanai 1944-53 m.  išleido daugiau kaip 80 pavadinimų pogrindinių periodinių ir neperiodinių leidinių.

Nuslopinus ginkluotą partizaninį pasipriešinimą, formuojantis naujoms pasipriešinimo formoms, lietuviškosios pogrindžio spaudos leidyba apmirė beveik 20-čiai metų. SSRS okupacijos metais oficialiosios spaudos leidybą Lietuvoje kontroliavo komunistų partija ir jos įsteigtos specialios institucijos – Glavlit bei jo atstovai kiekvienoje spaustuvėje.

XX a. 2-oje pusėje atsirado, taip vadinama, savilaidinė spauda, kuri egzistavo iki pat 1990 m. Ji buvo leidžiama ir platinama komunistinio režimo šalyse: SSRS, Čekoslovakijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Vokietijos demokratinėje respublikoje. Ji buvo nukreipta prieš sovietų režimą bei jo vykdomus žmogaus teisių pažeidinėjimus.

Savilaidos pradininku ir termino autoriumi laikomas rusų poetas N. Glazkovas, XX a. 5 deš. pab. draugų rate ėmęs skleisti sovietų cenzūros draudžiamus savo eilėraščius. Vėliau Rusijoje savilaidos būdu imti leisti prozos, beletristikos kūriniai, socialinė ir politinė kritika; susiformavus žmogaus teisių judėjimui ėmė plisti peticijos, vieši laiškai, disidentų teismų aprašai, periodiniai leidiniai, literatūros almanachai ir kt.

Lietuvoje savilaida pradėjo formuotis XX a. 6 deš. 2 p. Ji atsirado kaip atsakas objektyvios informacijos trūkumui sovietinėje spaudoje. Oficialusis istorijos mokslas akivaizdžiai ignoruojantis ir klastojantis Lietuvos valstybės istoriją sukėlė savotišką istorinių žinių „alkį“. XX a. 8 deš. atgijo pasipriešinimo sovietų okupaciniam režimui spauda. Pogrindinės spaudos tradicijas atgaivino 1972 m. pasirodžiusi Lietuvos katalikų bažnyčios kronika (toliau – LKBK). Katalikybė buvo suvokiama kaip Lietuvos nacionalinio identiteto dalis.

Savilaidai būdinga tai, jog parengtas ir pirminiu tiražu išplatintas tekstas sklido be autorių ir leidėjų žinios, jį perskaičiusieji toliau tiražavo perduodami iš rankų į rankas. Dažnai pasikartoja įklija: „Perskaitęs duok kitam! Šiandien pat! Ne rytoj, arba grąžink, iš kur gavai!“ Gaudavo ir neklausdavo, iš kur, tik klausdavo, kelioms dienoms duoda. Toks plitimo modelis apsunkino KGB ir kitų sovietų saugumo struktūrų galimybes trukdyti savilaidos sklaidai. Panevėžį slaptai pasiekdavo beveik visi tuomet leistos uždraustos spaudos leidiniai.

Savilaida SSRS traktuota kaip nelegali veikla, antivalstybinė agitacija ir propaganda, leidėjai buvo persekiojami, kalinami už antisovietinės literatūros leidimą ir platinimą.

Savilaida dauginta perrašant rašomąja mašinėle ant labai plonų popieriaus lapų (iki 10 egzempliorių), vėliau  fotografuojant, naudojant tipografinius įrenginius. Nuo XX a. 7 deš. antr. p. pradėta naudotis elektrografiniais kopijavimo aparatais.

XX a. 8 deš. lietuviškoji savilaida tapo ryškiausiu Lietuvos opozicinio judėjimo požymiu dalies visuomenės nepasitenkinimo esama santvarka išraiška.

1953–90 m. leista ir platinta įvairaus žanro (grožinės literatūros, publicistikos kūriniai, istorinės, socialinės, religinės, etinės studijos), periodiškumo (vienkartiniai, tęstiniai, periodiniai), apimties (lapeliai, brošiūros, knygos) originalūs ir verstiniai tekstai, fotografijos, žemėlapiai, natos ir kt.

Panevėžio kraštietis kunigas K. Kuzminskas pasitraukęs į Vakarus, ten būdamas „Lietuvos kronikos sąjunga“ pirmininku JAV, daug prisidėjo prie LKBK spausdinimo ir platinimo užsienyje įvairiomis pasaulio kalbomis. JAV  LKBK komplektai išleisti knygomis lietuvių, vokiečių, anglų,  italų, ispanų, prancūzų ir portugalų kalbomis.

Panevėžyje prie nelegalios antisovietinės literatūros dauginimo daugiausiai yra prisidėjusi nuo Biržų kilusi, Panevėžyje nuo 1987 m. gyvenanti, už nelegalios literatūros dauginimą Mordovijos lageriuose 1977-78 m. kalėjusi  Ona Pranskūnaitė. Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, 1970 – 1989 m., tuomet dar būdamas kunigu, taip pat bendradarbiavo leidžiant ir platinant pogrindinę literatūrą. Jie abu Panevėžio kraštotyros muziejui yra padovanoję nemažai pogrindinės literatūros iš savo asmeninių bibliotekų.

Prie pogrindinės spaudos priskiriama ir neformalių visuomenės grupių 1988–90 m. leista Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio spauda.

Lietuvių pogrindžio antisovietinė spauda buvo gausiausia iš visų SSRS okupuotų valstybių.

1989 m. Lietuvos SSR pirmoji SSRS priėmė spaudos įstatymą, draudžiantį cenzūrą ir teisiškai reguliuojantį žiniasklaidos santykius su valstybe bei visuomene.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button