Du mėnesiai nuotykių ir 30 tūkstančių nuvažiuotų kilometrų

Vos prieš porą savaičių į namus Ukmergėje iš beprotiškiausiomis vadinamų „Mongol Rally“ lenktynių grįžo vienintelis jose dalyvavęs lietuvis – 21-erių Jokūbas Labanauskas. Rajono mero pavaduotojos Klavdijos Stepanovos vyresnysis sūnus dar gyvena kelionės įspūdžiais ir pamažu ardo prie kiemo vartų stovintį automobilį VW POLO, su kuriuo ralyje įveikė per 30 tūkst. kilometrų. Iš Londono mažalitražiais automobiliais startavusių maratono dalyvių maršrutas driekėsi daugiau nei per 20 Europos ir Azijos šalių. „Mongol Rally“ baigėsi Rusijoje, Ulan Ude mieste, į kurį visi ralistai atvyko po finišo Mongolijos sostinėje Ulan Batore.

Nustato tik finišo datą bei vietą

Jungtinėje Karalystėje (Didžiojoje Britanijoje) organizuojamos „Mongol Rally“ lenktynės vyksta jau bemaž dešimt metų. Tačiau jų tikslas – ne lenktyniauti, bet patirti kuo daugiau nuotykių aplankant skirtingas pasaulio valstybes ir tiesiog pasiekti finišą. Deja, ket-virtadaliui dalyvių tai padaryti nepavyksta. Ralio starto mokestis už vieną automobilį – 250 svarų, taip pat dalyviai apie šią kelionę turi paskelbti internete ir paraginti žmones aukoti pinigų į lenktynių organizatorių nurodytą sąskaitą. Daugiau nei pusė surinktos sumos skiriama labdarai.

Pagal šio ralio taisykles, kad būtų įdomiau, ekstremaliau, dalyvaujančios komandos turi pasirinkti kuo paprastesnį automobilį, kurio variklio darbinis tūris negali viršyti 1,2 litro. Lenktynių organizatoriai nenustato specialaus maršruto, iš anksto paskelbia tik kelis tarpinius komandų susitikimus, finišo datą bei vietą. Jokia pagalba kelyje dalyviams neteikiama, tik po lenktynių nemokamai traukiniu iš Ulan Udė miesto į Europą pargabenami dalyvių automobiliai. Mat už Azijoje paliekamas transporto priemones tektų labai brangiai sumokėti.

Tačiau Jokūbo ekipažas šia paslauga nepasinaudojo, nes į namus jie nutarė grįžti patys – norėjo dar pakeliauti po Rusiją, aplankyti Altajaus kraštą, Sibirą, Maskvą. Gaila, bet išvažiuojant iš Rusijos sostinės lietuvio automobilis netikėtai užsidegė ir jį į Ukmergę teko partempti…

Startavo liepos 19-ąją

Jokūbas jau seniai buvo girdėjęs, skaitęs apie „Mongol Rally“ lenktynes, jam kirbėjo noras jose sudalyvauti, bet vis nerasdavo bendraminčių. „Šiemet internete ėmiau ieškoti komandos, prie kurios galėčiau prisijungti, – „Gimtajai žemei“ pasakojo jaunuolis. – Atsiliepė austras, kuris pasiūlė patiems suburti komandą. Kai atsirado dar keturi norintys kartu keliauti, Austrijoje nupirkome du 16-17 metų senumo VW POLO markės automobilius. Jie ten pat buvo paruošti maratonui – pakeistos kai kurios dalys, sumontuotos dugno apsaugos, įstatytas galingesnis aušinimo ventiliatorius, papildomi žibintai, pasirūpinta atsarginėmis detalėmis…“

Komandos nariai žinojo, jog jų laukia daug išbandymų, teks važiuoti įvairiais keliais, todėl stengėsi iš anksto tam pasiruošti.

Ukmergiškis su komandos draugais – dviem austrais, estu, amerikiečiu ir angle – susipažino tik atvykęs į Londoną. Prieš tai Jokūbas dar užsuko į Varšuvą pasiimti paso su Irano viza. „Iš viso man reikėjo šešių šalių vizų – Kazachstano, Tadžikistano, Turkmėnistano, Uzbekistano, Rusijos ir Irano“, – tęsė pasakojimą J. Labanauskas.

„Mongol Rally“ lenktynių dalyviai su daugiau nei 200 mažų automobiliukų startavo liepos 19-ąją Londone. „Pajudėjome link Čekijos sostinės Prahos, kur išvykdami iš Europos turėjome susitikti, – kalbėjo Jokūbas. – Vėliau visos komandos išsiskirstė savais maršrutais, o mes pasukome tiesiai į Vieną, nes reikėjo baigti tvarkyti dokumentus dėl kelionės per Iraną“.

Ilgiau stabtelėjo Serbijos kalnuose

Pasak ukmergiškio, jo komanda pasirinko gana sudėtingą maršrutą, nes norėjo aplankyti kuo daugiau įdomesnių vietų.

Kaip sakė J. Labanauskas, „kelyje neskubėjome, bet iki Austrijos važiavome per Prancūziją, Belgiją, Vokietiją beveik nesustodami. Vos prasidėjus raliui automobilyje išryškėjo daug gedimų. Kadangi komandoje buvo austrų, vieno jų garaže nutarėme suktis iš padėties ir paremontuoti savo VW POLO. Tačiau daug laiko tam skirti negalėjome, todėl tik identifikavome problemas, kurias sprendėme jau keliaudami. Taip ir pajudėjome su lašančiais skysčiais, tik nusipirkome daug tepalo ir kasdien jo įpildavome…“

Palikę Austriją Jokūbo komandos nariai be ilgesnių sustojimų pervažiavo Slovėniją ir Kroatiją. Pasiekę Serbiją ralio dalyviai nutarė pasivažinėti po kalnus, kurie visiems paliko didelį įspūdį. Ukmergiškis prasitarė, jog į šią šalį kada nors būtinai sugrįš. Beje, kelionės metu jaunuoliams teko kirsti net aštuonis kalnų masyvus. Jau Austrijoje prieš akis atsivėrė didinga Alpių kalnų panorama.

Stengėsi išleisti kuo mažiau pinigų

Bulgarijoje vienas komandos automobilis pateko į avariją. Austro vairuojamas VW POLO atsitrenkė į priešais važiavusį sunk-vežimį, kurį tuo metu stabdė policija. Apgadintą „polo“ teko skubiai remontuoti.

„Mums pasisekė, nes netoliese buvo autolaužynas, kuriame radome reikiamas detales. Tačiau jomis prekiavęs turkas, kuris mokėjo vokiečių kalbą, ir austrai su juo galėjo susikalbėti, mus apgavo. Sumokėjome 10 kartų brangiau“, – prisiminimais dalijosi Jokūbas.

Jis pridūrė, jog kelionėje buvo stengiamasi išsiversti su kuo mažesnėmis sąnaudomis. Iš anksto buvo sudarytas galimų išlaidų sąrašas. Esant reikalui, mokėdavo tas komandos narys, kuris turėjo pinigų. Vėliau išlaidas visi draugiškai pasidalino. Ralio ekipažas dažniausiai nakvodavo palapinėse, apsistodavo nakvynės namuose, pigiuose viešbučiuose, kartais jaunuolius įsileisdavo žmonės. Maistą gaminosi patys.

Vis tik, kaip pasakojo ukmergiškis, komandos nariai nebuvo vieningi, neišvengė tarpusavio kivirčų. Todėl Turkijoje komanda iširo ir trys ekipažo nariai su vienu automobiliu atsiskyrė, pasukdami kitu keliu. „Likome trise – aš, estas ir austras“, – neslėpė pašnekovas.

Turkijoje, Stambule, įvyko antrasis ralio dalyvių susitikimas. Šiame mieste Jokūbas ir jo komandos draugai praleido dvi dienas, vėliau kelionę tęsė po kalnuotas šalies vietas, Juodosios jūros pakrante link Gruzijos.

Džiugino sutiktų žmonių nuoširdumas

„Čia prasidėjo pirmi automobilio gedimai. Reikėjo ieškoti kuro siurblio. Vos mašinai sustojus įkalnėje, prie mūsų atskubėjo gal 20 vietos gyventojų, teiraudamiesi, kas nutiko, siūlydami pagalbą“, – apie kaukaziečių nuoširdumą ir draugiškumą pasakojo pašnekovas. Pasak Jokūbo, nors buvo 22 valanda, sugedusį automobilį gruzinai padėjo nutempti iki artimiausio miestelio, pažadino ten gyvenantį automechaniką, kuris ralio ekipažą palydėjo pas žmogų, turintį senų automobilių sąvartyną. Nusipirkusi reikiamą detalę ir suremontavusi automobilį, paryčiais trijulė jau buvo Tbilisyje.

Vėliau ekipažas patraukė į Armėniją. Pasižvalgę po Jerevaną, iš sostinės keliautojai važiavo prie aukštai kalnuose tyvuliuojančio Sevano ežero, armėnų vadinamo jūra. Stovyklavietėje įsikūrusius ralio dalyvius aplankę svetingi vietos gyventojai kvietė iškylai į kalnus. „Teko atsisakyti, nes iš Armėnijos kitą dieną reikėjo skubėti į Iraną. Toje šalyje turėjome būti vizoje tiksliai nurodytu metu, todėl niekur negalėjome užtrukti“, – aiškino Jokūbas.

Kaip pasakojo ukmergiškis, vos kirtus Irano Islamo Respublikos sieną, supranti, kad ten – visai kitas pasaulis. Nors atvykusius europiečius pasitiko kareiviai su automatais, o dokumentus tikrino keliolika kartų, žmonės, su kuriais teko bend-rauti, buvo draugiški, jautėsi, kad jie mėgsta užsieniečius. Beje, norint patekti į šią šalį, pasienyje reikia pateikti ne tik vizą, bet ir specialius automobilio dokumentus. Jais Jokūbo ekipažas pasirūpino iš anksto, todėl už leidimą įvažiuoti į šalį sumokėjo tik 150 dolerių. Tiems, kurie neturėjo dokumentų, teko pakloti apie 600 dolerių.

„Irano pasienyje sutikau žmogų, kuris, sužinojęs, kad esu lietuvis, prisistatė esantis žurnalisto, knygos „Šilko kelias“ autoriaus Martyno Starkaus draugas“, – buvusį susitikimą prisiminė pašnekovas.

Irane Jokūbas su draugais aplankė Elbruso kalno šlaite įsikūrusią šalies sostinę Teheraną, nuvyko į vidurio Irane esantį Isfahano miestą, kuris dar vadinamas senąja Persijos sostine. Pasak ukmergiškio, šis dykumos viduryje stūksantis miestas žavi nepaprastu grožiu.

Negalioja jokios kelių eismo taisyklės

Beje, būtent Irane ralio dalyviai suprato, kas yra beprotiškiausios eismo sąlygos. Jei Europoje vairavimo stilius ir keliai ne itin gąsdino, tai judant link Rytų, sąlygos keitėsi. Armėnijos ir Gruzijos keliai buvo kur kas prastesni už Turkijos, o Irane negaliojo jokios kelių eismo taisyklės.

„Ten reikia pamiršti, kad automobilyje yra veidrodėliai, nes niekas į juos nė nežiūri. Teherano sankryžoje – penki šviesoforai, dega raudonas signalas ir visi važiuoja. Mopedai veža po 4-5 žmones. Kalnuotuose keliuose vieni kitus lenkia, užkerta kelią, stabdo, atsidarę automobilio langą siūlo vaisių“, – vairuotojų eismo kultūra stebėjosi ukmergiškis.

Irane keliautojus vargino ir alinantis karštis – dienomis oras įkaisdavo iki 55 laipsnių šilumos. Atsigaivinti galima buvo tik naktimis, kai termometro stulpelis nusileisdavo iki plius 25 laipsnių.

Irane praleidęs savaitę, lenktynių ekipažas pasiekė Turkmėnistaną. „Tai mažai kam žinoma šalis, uždaresnė nei Šiaurės Korėja, – įspūdžiais dalinosi J. Labanauskas. – Norint aplankyti Turkmėnistaną, būtina per konsulatą gauti iškvietimą. Išduotoje vizoje buvo pažymėtas ir maršrutas, kurio turėjome laikytis, nenukrypdami iš kelio. Važiuojant per šią šalį mus visada sekė, stebėjo, kur apsistojame, ką veikiame“.

Pėsčiomis pasiekė „Vartus į pragarą“

Turkmėnistane „Mongol Rally“ dalyviai aplankė sostinę Ašchabadą, kuriame į akis, pasak ukmergiškio Jokūbo Labanausko, labiausiai krenta prabangi pastatų architektūra, nepriekaištinga švara mieste ir spengianti tyla gatvėse, nes jose labai nedaug žmonių, o ir jie beveik nekalba. Šį prabangos ir blizgesio kupiną miestą Jokūbas palygino su Las Vegasu. Tačiau visai kitokius vaizdus teko matyti šalies provincijoje, apleistose kaimiškose gyvenvietėse.

Turkmėnistane daug vertingų iškasenų, todėl žmonės dujomis naudojasi nemokamai, o kuras labai pigus.

Vieną naktį keliautojai automobiliais bandė nukakti į Karakumų dykumoje esantį Dervazos kaimelį, netoli kurio yra degantis dujų krateris. Tai – vienas iš unikaliausių ir nuostabiausių kraštovaizdžių visame pasaulyje. Liepsnojanti duobė vietinių pavadinta „Vartais į pragarą“. Prieš 40 metų atlikdami gręžinius geologai netikėtai aptiko ertmę po žeme, pripildytą gamtinių dujų, kurios užsiliepsnojo ir dega iki šiol. Važiuojant į Dervazą ralio dalyvių automobiliai ėmė klimpti smėlyje, todėl 10 kilometrų teko kulniuoti pėsčiomis.

Kurą pirko iš vietos gyventojų

Vėliau, pasižvalgę Turkmenabato mieste, pravažiavę Mary gyvenvietę, ekipažo nariai pasiekė Uzbekistaną. Čia „Mongol Rally“ dalyviai praleido keturias dienas, susipažino su Samarkando miestu, pro kurį kadaise ėjo istorinis „Šilko kelias“ iš Kinijos į Europą. Taip pat lankėsi Bucharoje – 2 000 metų senumo, geriausiai centrinėje Azijoje išlikusiame viduramžių mieste.

Jokūbą šioje šalyje nustebino bevertė vietos valiuta ir nestabilus dolerio kursas. „Keičiant pinigus valstybinėje keitykloje už vieną JAV dolerį duoda 2 800 sumų, o „juodojoje rinkoje“ galima gauti 4 500, – pasakojo Jokūbas. – Apyvartoje trūksta stambių kupiūrų, todėl išsikeitę 100 dolerių vaikščiojome išsipūtusiomis kišenėmis“.

Šalyje trūksta benzino, degalinės dažnai neveikia. „Kai kur teko išgirsti, kad benzino nebus visą mėnesį. Pasiteiravus, kur galima įsigyti kuro, vietiniai gyventojai ranka parodydavo į garažus. Teko iš vietinių gyventojų pirkti į „coca-colos“ butelius supilstytą neaiškios markės benziną. Samarkando degalinėje iš visų talpų, nors jos ir buvo pažymėtos skirtingais ženklais, bėgo tik 80 markės benzinas“, – stebėjosi vaikinas.

Prarado laiko nuojautą

Bene didžiausią įspūdį, giliausius prisiminimus visiems paliko kelionė per Tadžikistaną vadinamuoju Pamyro traktu. Tai – pagrindinis kelias, kertantis Pamyro kalnus. Jis prasidėjo išvažiavus iš šalies sostinės Dušanbės, o galinis jo punktas – Kirgizijos miestas Ošas. Pamyro traktas žymimas kaip magistralinis kelias M-41. Aukščiausia kalnų perėjos vieta – 4 655 m virš jūros lygio, o kalnų viršūnės kai kur siekia 7 kilometrų 800 metrų aukštį. Prieš keliasdešimt metų tiesto kelio būklė nėra gera, daug kur danga pažeista erozijos, lavinų, nuošliaužų, žemės drebėjimų.

„Ten praradome laiko nuojautą, – pasakojo Jokūbas. – Prasidėjo visiškai laukinis kraštas, kur nebuvo nei miestų, nei kelių.“

Ypač nelengva buvo įveikti siaurą atkarpą, besidriekiančią palei Piandžo upės tarpeklį, einantį per Tadžikistano-Afganistano sieną. Kadangi pravažiavimas buvo išplautas vandens, teko išsukti iš pagrindinio kelio. Šią atkarpą kontroliuoja kariuomenė, kas du kilometrai stovi kariniai postai, kuriuose registruojami pravažiuojantys asmenys, tikrinami keliaujančiųjų dokumentai, automobiliai. Tam, kad galėtum įvažiuoti į šią teritoriją automobiliu, reikėjo ne tik vizos, bet ir specialaus leidimo pase.

„Teko girdėti, jog šios apylinkės nepriskiriamos nei Tadžikistanui, nei Afganistanui ir vadinamos Pamyro kraštu. Vietos gyventojai moka ir tadžikų, ir afganų kalbas. Kai niekas nemato, naktimis, žmonės vieni pas kitus persikelia upe“, – pasakojo J. Labanauskas.

Būtent į šią upę ir nugarmėjo Jokūbo ir jo draugų automobilio VW POLO priekinis bamperis. „Tik pamatėme, kaip automobilio dalys skrenda nuo skardžio per upę į Afganistaną“, – prisimindamas šypsojosi pašnekovas, neneigdamas, jog šioje kelio atkarpoje reikėjo būti ypač atidiems. Bent vienas netikslus judesys, ir automobilio ratas galėjo pakibti virš skardžio: „Kilometras žemyn – ir tu jau upėje“.

Kelionė palei Afganistano sieną, aukštai Pamyro kalnuose, pateikė daug išbandymų ir pareikalavo ištvermės.

Kaip sakė pašnekovas, sudėtingiausiuose kelio ruožuose jis pats stengėsi sėstis prie automobilio vairo ir spausti greičio akseleratorių: „Keliai smagūs kaip ralio trasoje. Mynėme, kiek galėjome. Mašinos tuo, aišku, nesidžiaugė. Kitos komandos, kurios važiavo per lėtai, užstrigo smėlyje. Teko stoti ir padėti bendražygiams. Iš įvairiausių skudurų, kuriuos radome, surišome 20 metrų ilgio virvę ir traukėme. Deja, sudegė jų automobilio sankaba. Ilgiau jų tempti negalėjome, nes ir savo mašiną būtume praradę. Teko galvoti, ką toliau darysime…“

Tuo metu ralio dalyviai buvo maždaug 3 kilometrų aukštyje, iki artimiausio miesto – apie 500 kilometrų, neveikė telefono ryšys. Tačiau vaikinai nesijautė atskirti nuo pasaulio, nes šiuo vieninteliu keliu per kalnus judėjo daug keliautojų.

„Nutarėme išardyti automobilį, leistis nuo kalno ir ieškoti reikiamų detalių, – tęsė pasakojimą J. Labanauskas. – Aišku, ko reikėjo, neradome, todėl teko improvizuoti. Darėme, kad tik draugų automobilis važiuotų. Ir mums pasisekė – jų ekipažas sėkmingai pasiekė Mongoliją“.

Pasienio zonoje – niekieno žemė

Pažintis su Kirgizijos Respublikos pasieniečiais ralio dalyviams nebuvo maloni. Iš peržengusių sieną europiečių buvo pareikalauta susimokėti po 200 dolerių. Jokių paaiškinimų niekas nepateikė. Anot Jokūbo, toje pasienio zonoje keliauja tik užsieniečiai, iš kurių, muitininkų nuomone, būtina pasipinigauti. „Apsimetėme, kad nesuprantame, ką jie sako, todėl pakako ir 20 dolerių“, – prisimindamas šį incidentą šypsojosi pašnekovas.

Jis pridūrė, jog pasienyje tarp dviejų šalių, maždaug 30 km spinduliu – niekieno žemė. Keliaujantieji stebėjosi išvydę vienišą namelį ir šalia bėgiojančius du vaikus. Pamatę užsieniečius jie kaip mat pribėgo ir ėmė šaukti: „Žaisliukų turite?“ Teko mažiesiems „reketuotojams“ atiduoti turėtą futbolo kamuolį…

Išvažiavus iš pasienio zonos pagaliau pasirodė seniai nematyti asfaltuoti keliai. Kalnų serpantinais lenktynininkai pasiekė Ošo miestą. Jame Jokūbo ekipažas susitiko su kolega, kuris buvo pasilikęs Samarkande, nes neturėjo Tadžikistano vizos, todėl su kita komanda keliavo tiesiai, lengvesniu keliu.

Galėjo parsivežti ir kazachę žmoną

Pasiekus Kirgizijos sostinę Biškeką „apie save vėl priminė“ ukmergiškio komandos automobilis. Anot J. Labanausko, sudegė dar kalnuose streikuoti pradėjusi sankaba. „Daugiabučių namų kieme sutvarkėme ir vėl į kelionę – į Kazachstaną, – pasakojo vaikinas. – Įvažiuodami į šią šalį turėjome daug planų. Norėjome sukti didelį ratą į vakarus, pamatyti Aralo jūrą, užsukti į Baikonūro kosmodromą, aplankyti kitas vietas. Tačiau kitiems padėdami buvome praradę labai daug laiko. Be to, komandos draugas austras pradėjo nerimauti, kad laiku nespės grįžti į mokslus“.

Taigi, nuo buvusios Kazachstano sostinės Almatos ekipažas per stepę pasuko link netoli sienos esančio Semėjaus miesto. Kadangi jau buvo pabodę nakvoti automobilyje, visi nutarė susirasti nebrangų viešbutį. Patarimo teko kreiptis į vietinius gyventojus. Vienas kazachas pakvietė važiuoti paskui jį ir apgyvendino savo namuose. Šeimininkas keliautojus pavaišino arkliena, namine degtine, o Jokūbui net savo dukrą į žmonas pasiūlė. „Laikas spaudė, reikėjo važiuoti toliau, pažadėjau, kad grįšiu“, – šypsojosi vaikinas.

Paskutinė vasaros diena pasitiko šlapdriba

Toliau maršrutas vedė iki Rusijos rytuose, pietų Sibire, esančio Barnaulo miesto. Jame ekipažas neplanuotai praleido vieną dieną, nes automobiliui vėl prireikė remonto. „Manėme, jog pakaks smulkaus pasikrapštymo, bet paaiškėjo, kad išbaladota pakaba, – dalinosi prisiminimais J. Labanauskas. – Reikiamų detalių neradome, todėl jas išėmėme iš kitų mašinų ir vėl improvizavome. Daug padėjo vietiniai gyventojai“.

Sutvarkę automobilį ralio dalyviai išskubėjo per Altajų į Mongoliją. Tąsyk Jokūbas prie automobilio vairo praleido visą naktį. Apie 20 valandą vakaro išvykę iš Barnaulo, pasienį ekipažo nariai pasiekė 8 valandą ryto. „Per Altajaus kalnus driekėsi geras asfaltuotas serpantinų kelias, – prisiminė jaunuolis. – Buvo ryški pilnatis, nė vieno žmogaus, aplinkui taip gražu, kad vienu metu net automobilio žibintus išjungiau norėdamas pasigrožėti“.

Ukmergiškis prisiminė, jog prie Mongolijos sienos atriedėjo paskutinę vasaros dieną, kuri pasitiko šlapdriba ir šaltu vėju. Teko valandą palaukti, nes siena atidaroma lygiai 9 valandą.

Įvažiavus į Mongoliją už 10 kilometrų asfaltuotas kelias baigėsi, prasidėjo žvyrkelis, o netrukus neliko ir jo, matėsi tik keturios vėžės. Tačiau žemėlapyje jos buvo pažymėtos kaip didelis kelias.

„Taip ir klaidžiojome po stepę, gainiodami jakus, – pasakojo Jokūbas, pridurdamas, jog pasivažinėjimas tąkart baigėsi upėje.

Į kuro baką pribėgo vandens

Mongolija – stepių ir klajoklių šalis. Didžiąją teritorijos dalį užimančios stepės, Gobio dykuma paliko su niekuo nepalyginamus įspūdžius. „Mongol Rally“ lenktynėse dalyvavęs ukmergiškis Jokūbas Labanauskas pasakojo: „Važiuoji stepe, o ten 1 000 kilometrų spinduliu nėra nei kelių, nei augmenijos, retkarčiais pamatai jurtą ar jakų bandą. Jei upė pakilusi, važiuojama aukščiau, o jei išdžiūvusi – eismas vyksta jos vaga. Svarbiausia nenuklysti nuo vėžių, kurios, kaip mums sakė sutikti klajokliai, vis tiek kur nors nuves. Tuo ir vadovavomės“.

Taip keliaujant ukmergiškio ekipažas privažiavo upę. Tiltas buvo sugriuvęs, bet reikėjo judėti į priekį, kadangi kito kelio nebuvo. Viduryje upės vanduo siekė langus. Nors prieš kelionę automobilis VW POLO buvo paruoštas įvairiems netikėtumams, bet paaiškėjo, jog kuro bakas nėra sandarus ir į jį pribėgo vandens. „Automobilį ištraukėme. Nors vanduo su benzinu nesusimaišė, kuras nusėdo ant dugno, teko jį siurbti, filtruoti“, – Jokūbas prisiminė Mongolijoje užklupusius netikėtumus.

Lietuvio ekipažui padėjo kartu nuo Irano su panašiu automobiliu keliavę bendražygiai. „Jie turėjo daugiau įrankių. Vieni kitus gelbėjome“, – dalinosi prisiminimais vaikinas.

Asfaltuotą kelio dangą šioje šalyje galima pamatyti nebent sostinėje Ulan Batore ir maždaug šimtą kilometrų aplink ją. Kiti į nežinią vedantys arba į daugybę šalutinių takų išsišakojantys keliai buvo pilni aštrių akmenukų, jie nuolat pradurdavo automobilio padangas, todėl jas kas dvi valandas prisieidavo keisti.

Vietoj malkų – jaučių mėšlas

Netoli Chovdo gyvenvietės ralio dalyvius priėmė viena vietos gyventojų šeima ir apgyvendino jurtoje. „Sutikome ir ten įsikūrusį bei studijuojantį studentą anglą, mokantį mongolų kalbą, kuris mums padėjo susikalbėti, – tęsė pasakojimą ukmergiškis. – Buvo šalta, norėjome užsikurti krosnį, bet aplinkui nebuvo nė vieno medžio. Tuomet šeimininkai mums atnešė džiovinto jakų mėšlo…“

Pasak J. Labanausko, stepėse gyvenančio mongolo namai yra ten, kur jo jurta. Susikrauna ją ant kupros ir keliauja neaprėpiamais toliais, o panorėjęs vėl per valandą namą pasistato ir gyvena, kol nepabosta. Jokūbas susidarė nuomonę, jog dauguma mongolų piktnaudžiauja alkoholiu: „Arba patys gamina samanę, arba joja iki artimiausio kaimo, parduotuvėje prisiperka degtinės ir vėl grįžta. Tose vietose, kur pravažiavome, populiaru ieškoti aukso. Gyventojai tam naudoja paprastus metalo detektorius. Ką randa, tą parduoda, o pinigus prageria… Tai žmonės, kuriems nereikia civilizacijos, nuo Čingischano laikų ten – jokių pokyčių. Buvo daug nusivylimų šia šalimi, tačiau Altajuje sutikome nemažai gerų žmonių“.

Automobilį tempė 1 500 km

Jokūbas papasakojo, kaip už Altajaus subyrėjo kartu važiavusios kitos komandos automobilio varik-lis ir reikėjo mašiną tempti. „Ten, Gobio dykumoje, bendražygiai be pagalbos galėjo ir mirti, – prisiminimais dalijosi vaikinas. – Neapsiėjome be nuotykių. Pirmiausia dykumoje pasiklydome, sugedo ir mūsų komandos antrasis automobilis, važiuodami į kalną dar ir įklimpome. Radau visureigį, kuris ištempė, bet toliau kelionę tęsti galėjo tik vienas automobilis…“ Vėl reikėjo ieškoti išeities.

„Suradome sunkvežimį, kurio priekaba akivaizdžiai buvo per maža dviem automobiliams. Šiaip ne taip juos užkėlėme, sutvirtinome ir taip pasiekėme artimiausią miestą“, – tęsė pašnekovas, pridurdamas, jog šįkart vietos gyventojai, užuot padėję remontuoti, tik trukdė. Jiems, matyt, atrodė, kad ralio dalyviai savo mašinas, jų dalis turėtų jiems pusdykiai parduoti, todėl sukiojosi aplinkui įkyriai klausinėdami, ką jie čia daro, kiek kas kainuoja…

Suremontuoti pavyko tik vieną automobilį, kitą lietuvio komandos ekipažas savo transportu tempė 1 500 km, iki finišo Ulan Udė mieste. „Mongolijoje nevažiuojančios transporto priemonės palikti negalėjome, už tai grėsė 6 000 dolerių bauda“, – paaiškino Jokūbas.

Finišą pasiekė mažiau nei pusė ekipažų

Po ilgokai Mongolijos neaprėpiamomis platybėmis užsitęsusios kelionės ralistai pasiekė šalies sostinę Ulan Batorą. Tai – visai kitoks, šiuolaikiškas miestas. Jame ir buvo galutinis „Mongol Rally“ lenktynių taškas, čia susitiko maratoną baigiančios ralio komandos.

Kadangi oficiali lenktynių pabaiga iš Mongolijos sostinės Ulan Batoro buvo perkelta į Rusijos miestą Ulan Udė, Jokūbo ekipažui, kaip ir daugeliui kitų, dar kartą teko užsukti į Rusiją. Finišas į šią vietą perkeltas todėl, kad dauguma komandų po ralio automobilius atgal į Europą transportavo krovininiu traukiniu transsibiriniu geležinkeliu. Tai padaryti iš Užbaikalėje esančios Ulan Udės yra paprasčiau ir pigiau.

Taigi, iš Ulan Batoro teko sukti į Buriatiją. Į finišą atvyko mažiau nei pusė ralį pradėjusių automobilių. Tačiau atgal į Europą iškeliavo tik nevažiuojančios, sumaitotos, nepataisomai sugedusios automašinos.

Daugelis komandų, kurių transporto priemonės dar galėjo judėti, nutarė pratęsti kelionę ir atgal grįžti savarankiškai. Kai kurie ekipažai, anot J. Labanausko, matyt, keliauja dar iki šiol. Vieni patraukė į šiaurę ir dabar turėtų būti Norvegijoje. Kiti pavažiavo traukiniu iki Maskvos. Dar kiti pasuko link Sibiro. Tarp pastarųjų buvo ir Jokūbas su draugais.

„Norėjome grįžti per Ukrainą, Černobylį, bet dėl tam tikrų priežasčių nusprendėme važiuoti iki Maskvos, per Estiją, pamatyti Taliną“, – kalbėjo ukmergiškis, pridurdamas, jog kelionė link namų nors ir su nuotykiais truko kur kas trumpiau – tik devynias dienas.

Kelionė vos nesibaigė kalėjime

Jokūbas į namus būtų grįžęs galbūt šiek tiek vėliau, bet netoli Maskvos ukmergiškio vairuojamas automobilis VW POLO užsidegė, todėl kelionę teko nutraukti. Kitu automobiliu važiavęs anglas, su kuriuo kartu jie keliavo nuo Mongolijos, pasisiūlė lietuvį partempti į Ukmergę.

„Iš Maskvos išvažiavome 22 valandą vakare, o ryte jau buvome Latvijos pasienyje. O čia vos nepatekau į kalėjimą“, – atviravo J. Labanauskas. Paaiškėjo, jog Austrijoje registruotu automobiliu VW POLO į Rusiją įvažiavo Jokūbo komandos draugas, kuris ir turėjo su juo išvažiuoti. Pagal šios šalies įstatymus, transporto priemonė, vairuojama nežinomo asmens, turi būti sulaikyta, o vairuotojas suimtas. Kaip paaiškino pasieniečiai, panaudos sutartis, kurią pasirašė lietuvis ir austras, pastarajam baigus kelionę ir lėktuvu išskridus namo, Rusijoje negalioja. Už šį nusikaltimą, pasak pareigūnų, įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę nuo 4 iki 5 metų su automašinos konfiskacija.

„Tai išgirdęs norėjau pavažiuoti kur nors į mišką ir visiškai sudeginti automobilį, tačiau pavyko su muitininkais susitarti, – šypsojosi pašnekovas. – Jie paprašė 200 eurų, bet išsisukau su 100 dolerių.“

Įvažiavus į Latvijos teritoriją tenykščiams pasieniečiams taip pat kilo įtarimų, kodėl automobilis apdegęs. VW POLO jie tikrino net su šunimi…

Jau brandina naujus planus

Vienas jauniausių „Mongol Rally“ dalyvių, 21-erių Jokūbas savo kelionės nesureikšmina, bet ir neneigia, jog ralis pareikalavo nemažai ištvermės. Maisto trūkumas, miego stoka, stresinės situacijos turėjo įtakos ir savijautai: „Dar būnant Mongolijoje kelis kartus pajutau, kad svaigsta galva. Atsitupi, o kai keliesi – griūni…“

Nepaisant nuovargio, J. Labanauskas nė akimirką nesigailėjo, kad ryžosi šiam beprotiškam nuotykiui.

Dar tebegyvenantis patirtais įspūdžiais, dėliodamas prisiminimus, grupuodamas įvairiose šalyse užfiksuotus fotokadrus vaikinas jau brandina svajonę: „Užsidirbti ir vėl keliauti. Gal į Japoniją ar į Šiaurės Korėją…“ Pasak Jokūbo, ralis su visomis išlaidomis, taip pat ir automobilio įsigijimu, jam atsiėjo apie 3 000 eurų. Iš tėvų pinigų jis neprašė, užsidirbo pats. Taigi, artimiausiuose vaikino planuose – padirbėti.

Ateityje, kaip tvirtino J. Labanauskas, jis labiau norėtų keliauti vienas, motociklu, gal ir tuo pačiu maršrutu dar kartą pravažiuotų. Nors Jokūbas nemėgsta iš anksto dalintis savo sumanymais, vis tik paatviravo, jog po truputį bandys suremontuoti kieme, pievutėje, stovintį senutėlį „Mercedes 123“ markės automobilį ir juo pasiekti Afriką.

Ralio metu Jokūbas daug fotografavo, bandė užfiksuoti įspūdingiausias vietas, gamtovaizdžius, sutiktus žmones, neįprastas situacijas. Todėl ateityje jis norėtų surengti nuotraukų peržiūrą, o gal ir parodą.

 
Nijolė STUNDŽIENĖ

gimtoji_zeme


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: