Pavasaris lyg vėjo sparnais atskraidino garbingą gyvenimo šventę į Dūkšte gyvenančios Janinos Labuckienės namus. Balandžio 7-ąją kartu su jubiliate jos 90-mečiu pasidžiaugė Ignalinos rajono savivaldybės meras Laimutis Ragaišis, Dūkšto seniūnas Antanas Šakalys, Rimšės seniūnė Tatjana Jarutienė. Svečius sutikti mamai padėjo Rimšėje gyvenanti dukra Elvyra.
Tikrai žaviai atrodančiai Janinai linkėta sveikatos, artimų žmonių šilumos, šviesių ir ramių dienų. To gėrio jai kol kas tikrai užtenka. Gražiai ir ramiai gyvena, džiaugiasi sūnų Rimanto ir Antano bei dukros Elvyros šeimomis, šešiais anūkais ir aštuoniais proanūkiais. O rankos vis dar neatpranta nuo darbo. Jos mezginių ir nėrinių visiems pridovanota. Dukra, kuri taip pat yra žinoma dailiųjų amatų meistrė, traukė iš spintos margus mamos kilimėlius, takelius. Ir tai, kad Janina jau seniai viena akimi nemato, jos aistros rankdarbiams nemažina. Moteris visą laiką dalyvavo meno mėgėjų veikloje, dainavo Dūkšto ansamblyje, nuo jaunų dienų giedojo laidotuvėse, bažnyčios chore. To dar tik pernai atsisakė, nes aukštai ,,ant vargonų” lipti reikia, o laiptai nepatogūs.
Prie daugiabučio namo moteris turi daržą, tvarko gėlynus. Su drauge Aldona pabendrauja, išeina pasivaikštinėti. Visada perskaito rajono laikraštį. Kai turėjo šuniuką, dar daugiau vaikščiodavo, po keturiskart jį vesdavo laukan. Kito augintinio jau tikrai nenori: ,,Kaip kariuomenėj atitarnavau. Gana jau, nenoriu. Dabar tik sau gyvensiu…“.
Janinos Bikulčiūtės gimtinė – Aukštakalnių kaimas. Juozo ir Teresės šeimoje užaugo trys seserys, Janina buvo vyriausia. Tėvas turėjo rimtą amatą. Buvo kalvis, mokėjo daug ką sumeistrauti, valtis gamindavo, grodavo vestuvėse. Tėvų namas buvęs dviejų galų. Vienas skirtas gyvenimui, kitas – gyvuliams. Suplūkta asla, pasišvietimas balana arba menku žibintu – sunki buvo buitis, bet ir žmonės tais sunkumais užgrūdinti užaugo stiprūs. Negali atsistebėti prieškaryje gimusia karta.
Janina atsimena, kad karo metu, kai jai buvę kokie 7-eri metukai, šeima su karve ir paršeliu pas dėdę į Plavėjų kaimą išvažiavo. Ten išsikasė duobę šalia daržinės ir slėpėsi nuo sprogdinimų. Labai įdomūs Janinos prisiminimai apie mažai kam žinomą žvejybos būdą luokymą, kuris ant pirmo ledo vykdavo tikrai įdomiai. Naktį keliese eidavo ant Luodžio ežero – tėvas pirmas, jis tempdavo rogutes, ant kurių degė žiezdras. Taip apšviesdavo ledą. Pamačius žuvį, reikėdavo greitai trenkti per ledą kūjeliu.
Nuo paauglystės Janina dirbo kolūkyje. Iš pradžių laukuose, vėliau karves fermoje melžė. Būdavo, kad merginos po gegužinės ne namo eidavo, o fermon ant šiaudų pernakvoti, kad iš ryto tiesiai prie darbo stotų. Tose vakaruškose ir jaunikis atsirado. Ištekėjo. Gimė trys vaikai. Visko gyvenime teko patirti – ir našlystę, ir antrą santuoką, džiaugsmo ir nusivylimo ašaras braukti. Dešimt metų Janina dirbo Dūkšto kuro aparatūros gamykloje. Darbšti ir greita buvo – ir prie darbų, ir prie dainų suspėdavo.
Sveikata moteris niekada nesiskundė. Tai jau Dievulio dovana: ,,Visą gyvenimą viską valgydavau. Ir dabar valgau, ką noriu..“. Janina pasakojo, kaip smagiai su visa šeima gražiai šventė savo jubiliejų Paliesiaus dvare. Ant stalelio dar žydi gėlės, puikuojasi rankų darbo atvirukai, anūkų, proanūkių dovanėlės ir mielų akimirkų nuotraukų koliažas. Kai meras atsisveikindamas Janinai palinkėjo sulaukti šimtojo jubiliejaus ir kasmet savo gimtadieniui sukviesti visą šeimą, moteris tik nusijuokė ir prižadėjo taip ir padaryti.
Ilgas moters gyvenimo kelias – mums yra stiprybės, darbštumo ir paprasto krikščioniško džiaugsmo pavyzdys, primenantis, kad tikrosios vertybės yra šeima, meilė darbui ir žmonėms.
Lina Kovalevskienė
