KomentarasKultūros naujienos

Dvasinio komforto atsiradimas Lietuvoje

Lietuvių kultūrai ir menui Nepriklausomybės metais (1918-1940) suklestėti sąlygas sudarė tautinė Lietuvos valstybė. Iki tol mes neturėjome savo bendrinės lietuvių kalbos, savos aukštosios mokyklos, teatro, brendo modernioji lietuvių literatūra ir menas, savos inteligentijos. Ją atstovavo tik dalis dvasininkų ir gydytojų.

Paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę, gyventa iš tikrųjų dvasinio komforto sąlygomis: lietuviškai kuriama, rašoma, dainuojama, skaitomos paskaitos, kuriama istorija (1936 m. A. Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“).

Visa tai skatino tautos kūrybiškumą. Su didele dvasine energija beraščiai ir mažaraščiai siekė mokslo ir kultūros Buvo suprasta, kad kuo mokykla tvirčiau susieta su kultūra, tuo jauni žmonės greičiau subręsta sąmioningais valstybės piliečiais.  Mažos tautos stiprybė slypėjo žmonių sąmoningume. Paaiškėjo, kad  tik dirbantis žmogus yra gražus (Juozas Tumas- Vaižgantas).

1920 m. sausio 29 d. Kaune įsikūrė Lietuvių meno kūrėjų draugija. Ši didžiausia krašte meninės inteligentijos organizacija, veikusi 1920-1925 m., telkė ir rėmė profesionalus – teatro veikėjus, dailininkus, muzikus, rašytojus, architektus. Draugija rūpinosi menininkais mėgėjais bei liaudies meistrais.

Daugiausia ji veikė per pirmusosius dvejus trejus gyvavimo metus. Pirmuoju valdybos pirmininku tapo dailininkas Adomas Varnas, vicepirmininku Antanas Sutkus, sekretoriumi Faustas Kirša, iždininku paskirtas Juozas Naujalis, nariais Jonas Mačiulis- Maironis, Stasys Šilingas ir Paulius Galaunė. Pagrindiniu Lietuvių meno kūrėjų draugijos siekiu tapo “auginti ir sergėti lietuvių meną.“

1922 m. gegužės 1 d. įsteigtas Valstybės teatras. Valstybės menkai subsidijuojama, Dramos vaidykla, įkurta 1920 m. lapkričio mėn., buvo suvalstybinta ir pavadinta Valstybiniu dramos teatru. Jis veikė buvusiose Miesto teatro patalpose, kurias gavo savo žinion Lietuvių meno kūrėjų draugija. Operos vaidykla suvalstybinta dar vasario mėn. 1925 m. pavasarį abejos trupės buvo sujungto ir pavadintos Valstybės reatru. Šalia jo dar veikė baleto trupė. Pirmuoju bendru direktoriumi tapo poetas Liudas Gira.

Pirmasis Valstybės teatro įstatymas  priimtas 1926 m. kovo 16 d. Valstybės teatras tapo valstybine institucija. Į spektaklius rinkdavosi  visas tuometinio Kauno elitas. Tarp žiūrovų tekdavo matyti Maironį, Vaižgantas, rašytojus, dailininkus. Tuometinės valdžios buvo labiau remiama opera. Čia ypatingas vaidmuo teko garsiam dainininkui Kiprui Petrauskui.

Tais pačiais 1922 m.  atidarytas Lietuvos (nuo 1930 m. Vytauto Didžiojo ) universitetas.  Jame sutelktos humanitarinių mokslų studijos- istorijos, tautosakos, lietuvių kalbos, literatūros, teologijos, filosofijos.  Lietuviškai skaitomos paskaitos, leidžiami mokslo darbai. Profesoriais dirbo žymūs Lietuvos ir užsienio mokslininkai. Tikru miestu  Kaunas tapo įkūrus Lietuvos universitetą.

Įsteigus universitetą, Kaunas tapo ne tik politine, finansine Lietuvos širdimi, bet ir kultūriniu, humanitarinės minties židiniu, subrandinusiu naują lietuvių inteligentiją. Jei ne universitetas, Kaunas taip ir būtų likęs provincialia, miesčioniška “bala”, kaip 3 dešimtmečio pradžioje jį vadino Kazys Binkis. Universitetas ugdė naująją jaunos valstybės elitą. Išskirtinis jauno universiteto bruožas – bendruomeniškumo dvasia. Pasivyti Europą, siekti pažangos, tapti šiuolaikišku. Šie raginimai  nenutilo politikų ir visuomenės veikėjų lūpose.

Lietuva greitai sukūrė visuotinę švietimo sistemą: įvedė privalomą pradinį mokymą, steigė progimnazijas, gimnazijas. Daugėjo laisvai kūrybiškai dirbančių mokytojų. Ne vienas jų buvo rašytojas, istorikas, kultūrininkas: M. Gustaitis Lazdijuose, J. Lindė – Dobilas, G. Petkevičaitė- Bitė, Matas Grigonis Panevėžyje, M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana Marijampolėje, V. Daugirdaitė- Sruogienė  Kaune.

Pilietiniam ugdymui svarbus buvo knygų, periodinių leidinių įvairumas.  Kultūros, kūrybos knygas nebuvo lengva leisti, jos nedavė didesnio pelno. Ne vienas laikraštis ar žurnalas neatlaikė konkurencijos ir išėjo vos su keliais numeriais.

Bet buvo žmonių, kurie aukojosi ir savo gyvenimą paskyrė knygų leidybai. Vienas tokių buvo Antanas Kniūkšta (1892-1983). Jonas Aistis apie jį pasakė: “Jis buvo gimęs leidėjas, kaip gali būti gimęs poetas”. Ne viena knyga buvo paženklinta A. Kniūkštos vadovaujamos “Sakalo “ leidyklos ženklu. Pirmoji leidyklos knyga buvo V. Mykolaičio Putino eilėraščių rinkinys “Tarp dviejų aušrų” ( 1927). 1935 m. Jonas Aistis konstatavo“ „Mes tradicijos neturėjome, nes inteligentija yra jauna, tai rutina pavidalinasi pagal šlykščiausius ir pigiausius svetimus trafaretus. <…> Inteligentijos tikra to žodžio prasme nėra. Tradicijos saitų nėra, dėl to inteligentas elgiasi kaip tinkamas ir nėra  ribos, kurios jis nedrįstų peržengti“.

Filosofai gamino lietuvių tautai kultūrines progrmas, tik jos nelabai jautėsi tarp realijų poetinės ( ar bet kurios kitos) kūrybos šaltinių.

Vytautas Kavolis pastebėjo :  „Mūsų sąmoningumas nepakankamai aiškus, mūsų tapatybė užgožta skolinių, nesame dar tiek atsiplėšę nuo kaimo, kad galėtume ugdyti modernią kultūrą, mūsų vadai – jaučiai“( Vytautas Kavolis. Žmogus istorijoje. Vilnius.1994, p.265).

Siekį ugdyti tautinę lietuvių kultūrą ir ją derinti su atvirumu pasauliui ir jo kultūrai ir menui skatino rašytojų studijos užsienyje ( B. Sruoga,

V.Mykolaitis- Putinas, K. Binkis,  J. Savickis, I. Šeinius, A. Vaičiulaitis, Juozas Keliuotis ir k t.). Užsienio universitetuose mokėsi įvairių sričių gabūs studentai. Vyko gyva idėjų apykaita. Kultūrai vaisinga įtampa tarp realistinių tendencijų ir naujų modernių ieškojimų buvo juntama visose meno srityse.

Operos įkūrimas- didžiulės svarbos įvykis, lietuvių scenos kultūrą pakėlė į kitų Europos tautų lygį.  Taigi Lietuvos menas rodė savo vidinį brandumą.

Maždaug iki 1930 m. lietuvių kultūra tarsi įsigyveno Lietuvos valstybėje. Lietuvių tautai savo dvasinės kultūros – mokslo, meno ir literatūros- reikalas buvo toks pat būtinas, kaip ir duonos kąsnis (V. Mykolaitis- Putinas). Bet pasak J. Tumo- Vaižganto, “knygų spinta lietuviams dar buvo nežinomas baldas”.

Pagrindinis literatūros kelias ėjo per skaitantį, jaučiantį, mąstantį žmogų. Lietuvos kultūros ugdymo kryptis, puoselėta filosofo prof. Stasio Šalkauskio, artima V. Mykolaičiui- Putinui- orientacija į visuotinę humanistinę problematiką:

Užgęsta žvaigždė ir daugiau nebešviečia,

O gimęs žmogus – jo mirtis nepaliečia.

Jis žiūri iš rėmų, byloja iš knygų…

Jis tiesia į amžius sau vieškelį lygų.

Petras Vaičiūnas

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button