Eglė Pilkauskaitė (11 kl.)

„Spalio mėnesį su drauge planuojame gimtadienio metu atidaryti mano piešinių bei tapybos darbų parodą. Esu baigusi dailės mokyklą, tad kūrimas, kaip gyvenimo būdas, –  jau seniai yra mano dalis. Savo kūrybą esu skaičiusi Panevėžio literatūrinėje žiemoje ir Lietuvos rašytojų sąjungoje mokinių „Poezijos pavasarėlio” metu. Dalis eilėraščių yra išleisti 2016m.„Jaunųjų kūrėjų almanache 2016“.

Augustui

Kodėl nepadainavai

man jūros?

Kodėl neleidai

tavo balso

įkvėpti į tyliai

pūvančius plaučius

Kodėl bangas

rašai ant rankų

Kodėl miegi kampe

ant palangės

kai šaukia tave

į namus

Tu neverk

Tik neverk

Nerašyk sau ant rankų

Kada nors

bus lengviau

Pamatysi.

***

Simui

Man atrodo

Kad nedaug

Man liko

Jaučiu

Kad tavęs

Aš nepavysiu

***

Supavasarėjo,

tad Liudas Vasaris

surūkė žiedų.

***

Likimas

Atėjai kareivio žingsniu

toks drąsus, nors dar neprašytas.

Nelauktas, lyg mažas jūreivis,

išsidrėbęs ties namo krantu.

Jūros gale mėnulis nukrito,

paskendo, kojom apžergęs visus.

Dainavau tau dainas nerašytas,

kol plaukei tu ateivių laivu.

***

Pamilk mane lyjant rugsėjui

Po šieno kupeta

Arba virš jos

Arba nemylėk,

Jei nemoki.

Jei nenori, gali

Nemylėt.

***

Laikas namo.

Lūpdažiu paliečiau

tau kaktą.

Ne raudonos lūpos,

mėlynos ant veido liko.

Už apykaklės

pribėriau sniego.

Suvalgyk, kol dar

neištirpo.

Pririnksiu tau

šermukšnių raudonų.

Suvėręs karolius,

grįši namo.

Matyt, ten šilčiau.

***

82 kilometrai meilės

Kaip nuo Velžio iki Samantonių

Kaip atstumas, kurį reikia

Nueiti pėsčiam

Jei nori iki manęs prisikasti

82 kilometrai minčių srauto

Kuriuo perduodu tau savo sapnus

Kaip ilgi apmąstymai, kurių per dieną

Pas tave daugiau

Nei per visą kažkieno gyvenimą

***

Vieną rytą numegsiu tau tiltą,

medžiais ir uogom dabintą.

Vieną dieną nunersiu tau kojas,

jos bus ilgos, išpuoštos aguonom.

Vieną vakarą pasiūsiu tau veidą,

nes lig šiol tikro veido nerodei.

Kada nors supinsiu ir paltą,

kad bent kartą gražus sau atrodytum.

***

Kailio paukštis

Kodėl tau nestudijavus

herbologijos?

Gysločiais gydytum

mano sielos žaizdas.

Gvazdikais mintis man

apglėbtum,

Eteriniais aliejais man

trintum rankas.

O paskui patręštum

man dūšią,

Kad ten nebebūtų

taip tuščia.