Eglė Špokaitė ir „Černobylio malda“

Raimonda MIKUČIONYTĖ

„Aš nežinau, apie ką pasakoti… Apie mirtį ar apie meilę? O gal tai tas pats… Apie ką?

…Mudu neseniai buvome vedę. Dar vaikščiodavom laikydamiesi už rankų, net eidami parduotuvėn…

Sakydavau jam: „Aš myliu tave.“ Bet dar nežinojau, kaip aš jį myliu… neįsivaizdavau… Gyvenome mudu gaisrininkų komandos, kurioje jis tarnavo, bendrabutyje. Antrame aukšte. Ten dar trys jaunos šeimos, visoms viena virtuvė. O apačioje, pirmame aukšte, stovėjo mašinos. Raudonos ugniagesių mašinos. Tai buvo

jo tarnyba. Visada žinodavau: kur jis, kas jam? Tą naktį girdžiu kažkokį triukšmą. Pažiūrėjau pro langą. Jis pamatė mane: „Uždaryk orlaides ir gulkis miegoti. Elektrinėje gaisras. Aš greitai grįšiu.“

(Ištrauka iš Svetlanos Aleksijevič knygos „Černobylio malda: ateities kronika“)

Jaudinanti istorija

Spektaklio „Černobylio malda“ (režisierius Linas Marijus Zaikauskas) pagal S. Aleksijevič knygą „Černobylio malda: ateities kronika“ Juozo Miltinio dramos teatre premjera įvyko 2016 metais balandžio 30 dieną. Jau parodyta per 12 spektaklių. Trys spektakliai parodyti užsienio teatruose – 2016 metų spalio pradžioje vykusiuose tarptautiniuose teatrų festivaliuose Lvove („Auksinis liūtas“) ir Kijeve („Marija“) bei šių metų gegužės mėnesį Albanijoje monospektaklių festivalyje „Albamono 201“.

Pasak L. M. Zaikausko, „Černobylio malda“ – tai jaudinantis vienos tiesiogiai su Černobylio katastrofa susidūrusios moters, Liudmilos Ignatenko, elektrinės gaisrą likvidavusio ugniagesio našlės, prisiminimas. „Vieno žmogaus akimis atskleidžiamas sistemos suluošintų žmonių gyvenimo tragizmas. Mane sužavėjo S. Aleksijevič gebėjimas priartėti prie žmogaus, kasdienybės patirtį versti universalia, o žurnalistinį reportažą – liudijimu apie žmogiškąją būtį. Todėl ir spektaklyje pasitelkiama minimalistinė dokumentinio teatro forma, kur svarbiausi elementai – tai dokumentinis vaizdas ir aktorės išgyvenimas scenoje“, – apibūdino spektaklį režisierius.

Spektaklio režisierius sakė, kad stengiantis neblaškyti dėmesio ir susikoncentruoti į aktorės Eglės Špokaitės vaidybą, parinkta atitinkama scenografija. „Spektaklis, rėminamas chirurgiškai baltos Margaritos Misiukovos scenografijos. Tai liudijimas apie meilės paradoksalumą, apie meilę pačiose tragiškiausiose situacijose“, – aiškino L. M. Zaikauskas.

Parama iš žiūrovų

Monospektaklyje užimta aktorė E. Špokaitė pasakojo, kad iki spektaklio repeticijų nebuvo susipažinusi su S. Aleksijevič kūryba. „Perskaičiau tik šią, su spektakliu susijusią, knygą. Buvau šokiruota savo pačios nežinojimo ir užmaršties. Juolab kad gimiau metams praėjus po Černobylio katastrofos. Aktuali tema, o katastrofos pasekmės iki šiol jaučiamos. Parašyti tokią knygą – didžiulis darbas. Knygoje ne tik užfiksuoti unikalūs žmonių liudijimai, bet ir esminius būties klausimus kelianti literatūra. Papasakoti vieną tokių tekstų yra nelengva. Jau vien todėl, kad tai iki kaulų smegenų autentiška ir tikra“, – sako aktorė.

Pasak E. Špokaitės, vaidinti pirmuose spektakliuose buvo sudėtinga. „Teko įsijausti, pergyventi. Labai sudėtingas vaidmuo. Negaliu sakyti, kad dabar, kai jau spektaklis rodomas daugiau kaip metus, yra lengviau. Įgijau daugiau patirties. Be to, scenoje esu viena ir negaliu tikėtis kolegų paramos. Mano parama – publika“, – kalba apie vaidmenį E. Špokaitė.

Pasekmės – baisios

Į Liudmilos Ignatenko rolę įsikūnijusi aktorė E. Špokaitė itin jaudinamai perpasakojo šios moters žodžius apie tai, kaip ji, būdama 23 metų, neseniai ištekėjusi, besilaukianti kūdikio, vienintelė iš radiacija apšvitintų vyrų artimųjų nusigavo į ligoninę ir nuo saviškio nesitraukė iki pat jo mirties. „Nesigailiu, kad sutikau ir priėmiau pasiūlymą vaidinti „Černobylio maldoje“. Man tai buvo iššūkis su kuriuo, manau, susitvarkiau“, – prisipažįsta aktorė ir sako, kad nepriklauso jokiam teatrui ir yra laisvai samdoma aktorė.

Pacitavus rašytojos S. Aleksijevič mintį, „negalima sakyti, kad gyvename laikais po Černobylio. Mes gyvename Černobylio laikais ir tai tęsis amžinai“, aktorė sutinka su šiuo teiginiu. „Gyvename tų įvykių atšvaituose, jie mus persekios amžinai – visam laikui. Katastrofos pasekmes jaučiame iki šiol ir nežinom, kokiomis formomis tos pasekmės pasireikš. Padariniai baisus“, – atviravo E. Špokaitė ir sako, kad spektakliu stengiasi žiūrovams perduoti žinutę, o į ją sudeda savo profesionalumą.

Rodė ir užsienyje

Aktorės nuomone, spektaklis „Černobylio malda“ negali būti rodomas dažnai. „Monospektaklis apie žmogaus kančią, meilė, mirtį, gyvenimą. Tai ne komercinis spektaklis. Manau jo rodyti dažnai, negalima. Spektaklis prikausto žiūrovų dėmesį, jam reikia ypatingai ruoštis. Kūrinys atima daug energijos iš aktoriaus ir prikausto žiūrovus energetiškai“, – dalinosi mintimis E. Špokaitė ir mano, kad spektaklis bus rodomas tol, kol bus įdomus žiūrovams.

Aktorė E. Špokaitė džiaugėsi, kad spektaklis buvo rodomas ne tik Lietuvos teatruose. „Du spektakliai parodyti tarptautiniuose teatrų festivaliuose Lvove („Auksinis liūtas“) ir Kijeve („Marija“) bei Albanijoje monospektaklių festivalyje „Albamono 201“. Gaila tik, kad Albanijoje vaidinant nebuvo rodomi spektaklio subtitrai. Žiūrovai nesuprato kalbos. Todėl po spektaklio sulaukiau daug klausimų. Turėjau aiškinti kūrinio istoriją. Ukrainoje buvo lengviau, nes Černobylio katastrofa tiesiogiai palietė ukrainiečius. Kone kiekviena šeima susijusi su šia katastrofa“, – pasakojo apie gastroles užsienio teatruose aktorė.

Trumpai apie rašytoją

Svetlana Aleksijevič – Nobelio literatūros premijos laureatė. Kitaip nei daugelis šio prestižinio apdovanojimo laureatų, gavusių Nobelio premiją už grožinę literatūrą, S. Aleksijevič rašo dokumentinę prozą. Jos kūrybos dėmesio centre – tūkstančių žmonių gyvenimų istorijos. Žmonių kaip mes. Jie kalba apie kančią, savo išgyvenimus priverstinai susiduriant su didžiuoju geopolitiniu žaidimu. S. Aleksijevič keičia rašymo apie šiuolaikinę istoriją būdus, teigdama, kad visa istorija – tai žmogaus interesai ir įrodinėdama, kad įdomiausi ir svarbiausi šioje progreso istorijoje yra patys žmonės, kurie gyvena savo sudėtingus ir kasdieniškus gyvenimus politinių, ekologinių bei egzistencinių katastrofų apsuptyje. Ji parodo kaip žmonės išgyvena neįsivaizduojamas tragedijas, atskleisdama universalią, metafizinę dimensiją labai konkrečioje patirtyje.

S.Aleksijevič baltarusių rašytoja ir žurnalistė, gimė Ukrainoje, gyvena ir dirba Baltarusijoje, tėvo gimtinėje.

2015 metais jai suteikta Nobelio literatūros premija „už daugiabalsį jos prozos skambesį, kančios ir narsumo įamžinimą“.

Rašytojos knygos verčiamos ir leidžiamos daugiau nei dvidešimtyje šalių. Yra pelniusi daugybę tarptautinių premijų: Švedijos PEN centro, Andrejaus Siniavskio, Leipcigo „už geriausią politinę knygą“, prancūzų Mediči apdovanojimą ir kt.

„Černobylio malda“ (1997) – knyga ne tik apie pačią atominės elektrinės katastrofą, bet ir apie tai, ko mes net neįsivaizdavome, – kaip gyventi žemėje po jos. Avarijos likviduotojų, gaisrininkų, kariškių ir jų artimųjų, paprastų žmonių ir pareigūnų, o skaudžiausia – vaikų akimis atskleidžiamas visas sistemos suluošintų žmonių gyvenimo ir likimo tragizmas.

Straipsnis parengtas projektui: “J. Miltinio dramos teatras – tarptautinės kultūros kontekste”.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: