„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis (Asm. arch. nuotr.)

Ekonomikos kraujas ir deguonis

„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis.

Pagrindinė praėjusių metų Europos ekonominė problema buvo ekonomikos kraujotakos sutrikimas – energijos trūkumas ir jos kaina. Pagrindine šių metų problema tampa deguonies trūkumas – didėjančios palūkanų normos ir prastėjančios kreditavimo sąlygos. Lietuvoje, deja, pastarųjų metų daugybinių išorinių šokų sukeltas ekonomines problemas pagilina ir trumparegiški politiniai sprendimai.

Dėka sėkmės (šiltos žiemos) ir pastangų (investicijų ir vartojimo ribojimo) juodžiausių scenarijų pavyko išvengti. Gamtinių dujų saugyklų užpildymas rekordiškai aukštas, dujų ir elektros rinkos kaina nukrito iki pakeliamo lygio, daugelis apie energijos krizę jau pamiršo.

Ekonomikos kraujotakos sutrikimai atstatyti, tačiau vis labiau jaučiamas deguonies trūkumas. Europos centrinio banko (ECB) keliamos palūkanos bei mažinama pinigų pasiūla ekonomiką veikia lėtai ir dar tik pradeda neigiamai veikti gyventojus ir įmones. ECB vykdoma euro zonos komercinių bankų apklausa rodo, kad jau nuo praėjusių metų pabaigos vis didesnė dalis jų griežtina kreditavimo sąlygas. Ta pati apklausa atskleidžia, kad mažėja ir įmonių, ir gyventojų noras skolintis – tam įtakos turėjo ir pinigų kaina, ir atslūgęs noras įsigyti būstą, ir, apskritai, padidėjęs neapibrėžtumas dėl ateities perspektyvų.

Pavasarį JAV nuvilnijusi bankų nemokumo bangelė pasėjo nerimą ne tik finansų rinkose, bet dar labiau prislopino daugelio bankų norus ir galimybes didinti paskolų portfelius. Ir JAV, ir daugelyje Europos valstybių kredito impulsas – paskolų portfelio augimo pokytis – šiuo metu jau yra neigiamas. Turbūt nestebina tai, kad istoriniai duomenys rodo, jog egzistuoja tamprus ryšys tarp kredito impulso ir BVP pokyčio. Turint omenyje, kad Lietuvos prekių ir paslaugų eksportas sudaro  apie 80 proc. BVP, akivaizdu, kad mūsų įmones veikia ne tik kreditavimo tendencijos Lietuvoje, bet ir eksporto rinkose.

Žinoma, čia galima pasidžiaugti, kad Lietuvos bankų likvidumo, kapitalo pakankamumo ir pelningumo rodikliai yra vieni aukščiausių Europoje. Tai leidžia Lietuvoje veikiantiems bankams nemažinti kreditavimo apimčių. Pastarąjį dešimtmetį išduodamų naujų paskolų srautas gyventojams ir įmonėms (apimantis ir anksčiau išduotų paskolų refinansavimą) siekė apie 1,1 milijardo eurų per ketvirtį. Pastaraisiais metais ši suma išaugo iki 1,5 milijardo eurų ir visai neatslūgo ir šiemet. Deguonies trūkumu kol kas niekas nesiskundžia.

Pasidžiaugus galima pasižiūrėti kaip į iššūkius finansų sistemoje reagavo skirtingos valstybės. Palūkanų normoms kylant daug kam nematytais tempais į senokai neregėtas aukštumas daugelis bankų susidūrė su dvejopa problema – nuvertėjo jų balanse turimos ilgalaikės obligacijos bei padidėjo blogų paskolų dalis (ypač komercinio nekilnojamojo turto). Į bankų sistemos subraškėjimą JAV centrinis bankas reagavo akimirksniu – aktyvavo turimus ir sukūrė naujus instrumentus, sustiprinusius bankų likvidumą ir mokumą, nerimas dėl bankų sistemos stabilumo greitai atslūgo.

ECB irgi jautė, kad euro zonos komerciniai bankai susidurs su panašia problema, dėl to nusprendė, kad ir toliau mokės palūkanas už komercinių bankų perteklinius indėlius laikomus ECB, taip padidindamas bankų grynąsias palūkanų pajamas, sustiprindamas jų pelningumą bei kapitalo pakankamumo rodiklius, kurie turi tiesioginės įtakos jų galimybėms išduoti naujas paskolas. Dažnai klaidingai manoma, kad tam, jog bankai išduotų paskolas, jiems užtenka turėti pakankamai indėlių. Indėliai yra tik viena iš bankų turto finansavimo priemonių, o būtina paskolų portfelio didinimo sąlyga, kurią nustato priežiūros institucijos, yra pakankamas nuosavo (akcinio) kapitalo kiekis.

Lietuvoje veikiantys bankai veikė efektyviau ir su tokiomis problemomis nesusidūrė – vyraujant neigiamoms palūkanoms pervertintų obligacijų neprisipirko, o paskolų portfelio kokybė išliko išskirtinai gera. Todėl naujausioje Tarptautinio Valiutos Fondo (TVF) ataskaitoje matome aiškią išvadą – „Lietuvos bankų sektoriaus sveiką pelningumą lėmė ne nepakankama koncentracija, o jų efektyvumas“.

Deja, Lietuvos politikai turėjo savo subjektyvią, niekuo nepagrįstą nuomonę ir dar neuždirbtą pelną pavadino viršpelniu, bei apmokestino jį. TVF tokius mokestinius pokyčius įvertino trumpai bet labai kritiškai – „ad hoc mokesčiai sektoriams, kuriuose dominuoja užsienio investuotojai, susilpnina Lietuvos sunkiai iškovotą stabilios, prognozuojamos ir konkurencingos mokesčių šalies įvaizdį“.

Itin kritišką nuomonę apie banko grynųjų palūkanų pajamų apmokestinimą išsakė ir ECB, įvardindamas ir galimas neigiamas ekonomines pasekmes, ir mažesnį kredito įstaigų atsparumą ekonomikos sukrėtimams, patikimos kapitalo bazės svarbą kreditavimui, konkurencijos iškraipymą, tikėtiną mažesnį vidaus ir užsienio investuotojų norą investuoti į kredito įstaigas, bei kitas rizikas.

Nepaisydami tarptautinių institucijų įspėjimų, Lietuvos politikai pasielgė priešingai nei pažangios Vakarų valstybės – sukūrė eksperimentinį mokestį, kuris ne tik sugadino Lietuvos įvaizdį užsienio investuotojų akyse, bet apkarpys bankų kapitalo pakankamumo rodiklius ir galimybes didinti paskolų portfelį.

Belieka tikėtis, kad taip nebuvo atverta Pandoros skrynia ir ateityje nebus kartojami eksperimentai, kuomet ignoruojant tarptautinių institucijų rekomendacijas, paminami ilgalaikiai valstybės interesai, o biudžeto spragos užkaišomos padidinant mokesčius įmonėms, kurios kažkieno subjektyvia nuomone jau „uždirbo per daug“.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: