Interviu - Kultūros naujienos - 2020-02-07

„El Padre Medico“ režisierius Vytautas Puidokas: „Gal tokia ir buvo mano misija – sujungti nesujungtus taškus?“

Šiandien Lietuvos kino teatruose pradedamas rodyti dokumentinis filmas „El Padre Medico“. Pasakojimas apie lietuvį misionierių Brazilijos džiunglėse jau sulaukė dėmesio, – filmas parodytas net keletoje festivalių, o apie ekscentrišką, įvairiaspalvę kunigo Antano Bendoraičio asmenybę diskutuoja ir  jauni žmonės, ir dvasininkai, ir jį pažinoję. „Teisti jo nenoriu, noriu pasakoti istoriją“, – sako filmo režisierius Vytautas Puidokas.

Istoriją apie lietuvį misionierių, gydytoją, indėnų gelbėtoją Aleksandrą Bendoraitį atradai keliaudamas po Pietų Ameriką, Amazonės džiunglėse. Ar tiki, kad keliai nuveda ten, kur reikia?

Tai nutiko 2013 metais, Bolivijos-Brazilijos pasienyje, atokiame miestelyje, į kurį turistai net neužsuka. Buvo keista išgirsti, kad šiame užkampyje žmonės žino, kad yra Lietuva ir netgi pažįsta lietuvių. Keistas sutapimas buvo tai, kad ir aš pats ne pirmą kartą išgirdau Aleksandro Bendoraičio pavardę. Namų bibliotekoje kažkada radau kunigo Antano Saulaičio apie jį parašytą knygelę. Tuomet pagalvojau, kad istorija – įdomi, bet kai ją dar kartą išgirdau Brazilijoje, supratau, jog noriu apie šį žmogų sukurti dokumentinį filmą. Anuomet buvau gana jaunas, toji kelionė man buvo tarsi savęs paieškos, o paskui atsirado filmas, taigi, matyt, kad nuveda ir liepia pasakoti istoriją.

Pirminis filmo sumanymas stipriai pasikeitė, kai su filmavimo grupe išvykote į džiungles. Žiūrint filmą, neapleidžia jausmas, kad po vienų durų atsiveria dar vienos ir dar vienos, ir dar vienos. O indėnus gelbėjusio lietuvio misionieriaus paveikslas vis įgauna naujų spalvų. Ar pačiam toks posūkis buvo netikėtas?

Sugalvojęs, kad kursiu filmą, tame miestelyje pasilikau ilgiau. Aleksandras Bendoraitis mirė 1998 metais, tačiau radau žmonių, kurie jį puikiai prisiminė. Taip pat ir vieną lietuvį, daktarą Vitą Kiaušą, į džiungles atvykusį paskui Bendoraitį ir čia pasilikusį. Su juo kalbant, gimė emocinis ryšys ne tik su Brazilijos lietuvių istorija, bet ir su mano paties istorija ten. Vitas gyvena vienas, apsuptas nepažįstamų žmonių, be šeimos. Bendoraitis jam buvo viltis rasti artimą žmogų, lietuvį. Ir toji viltis nepasiteisino, o tai – dar skaudžiau. Radau vienišą, nemiga sergantį, po namus šlitinėjantį šviesų, bet labai nelaimingą žmogų. Žiūrėdamas į jį, nebuvau tikras, ar aš pats taip nesijausčiau toli nuo namų.

Pokalbiai su visais tais žmonėmis mane užkabino – jaučiau, kad istorija, kurią atradau, yra įdomi, kontraversinė ir labai tinka dokumentiniam kinui. Pradžioje mus žavėjusi legenda netrukus pradėjo bliūkšti. Už gerųjų Aleksando Bendoraičių darbų – dviejų milžiniškų ligoninių, kurios iki šiol veikia, saugios indėnų zonos, kurioje jie dar tebegyvena, plaukiojančių poliklinikų, vaistų ir pinigų, kuriuos jis rinkdavo indėnams, slėpėsi kažkas daugiau. Paaiškėjo, kad yra net keletas galimų scenarijų, ką iki gyvenimo džiunglėse veikė Aleksandras Bendoraitis ir iš kur jis atvyko. Kai pradėjome į tai gilintis, istorija nebeatrodė tokia graži ir didinga. Man buvo svarbu kalbėti apie tai, kad vertinga dažniausiai tampa tai, kas labai arti mūsų. Ir nesvarbu, kiek ir ką žmogus yra padaręs, kokių svajonių pasiekęs. Emocinė šios istorijos pusė man labiausiai apie tai ir kalba. Apie žmogų, kuris atsidūręs tam tikroje situacijoje, tarsi kuria save iš naujo. Tame, kad jiems pavyksta, netgi gali atrasti genialumo.

O gal – melo sau? Pakeisdamas tapatybę juk kažin, ar gali pakeisti savo mintis?

Mes daug sau meluojame. Taigi, tai – prastas atskaitos taškas. Dėl to labai svarbu, kokie žmonės yra šalia mūsų. Jie tarsi inkaras, prie kurio gali pasitikrinti – kas esi, iš kur esi. Štai kodėl Bendoraitis radikaliai nutraukė visus ryšius su savo buvusiu pasauliu, netgi pavardę pasikeitė. Filmuodami nesutikome nei vieno žmogaus, kuris jo istoriją žinotų nuo pradžios iki galo. Joje egzistavo daugybė vardų, šalių, specialybių ir veiklų. Mūsų pašnekovai žinojo tik tai, ką jis pats jiems pasakojo, pasidalindavo vieni su kitais, bet niekada niekas tų istorijų nesujungė į bendrą visumą. Mums pavyko Bendoraičio gyvenimą išsiaiškinti iki galo. Kartais galvoju, gal tokia ir buvo mano misija – sujungti taškus, kurių sujungti negalėjo nei jis pats, nei aplinkiniai. Ir tai – kur kas svarbiau, nei malonumas kurti filmą.

Tikriausiai ne kartą svarstėte – o kokia šioje istorijoje yra mano pozicija?

Iš filmo kiekvienas sudėlios savo tiesą. Tai ir įdomu. Vieniems gal pasirodys, kad nieko čia nėra šokiruojančio, o kitiems, gyvenantiems labai teisingą gyvenimą, net ir smulkiausias melas pasirodys nusikaltimas. Man buvo svarbu nenuteisti, tam neturiu jokios tiesės. Norėjau su empatija priimti žmonių išgyvenimus, juos išklausyti, įsijausti ir parodyti.

Neslėpsiu, pradžioje Bendoraičiu buvau labai susižavėjęs, juk nebuvau padaręs nieko panašaus, kad galėčiau su juo lygintis. Tačiau pradėjęs lysti giliau į triušio olą, sutikau misionieriaus sužalotų žmonių. Tikrai blogai jausdavausi po tų interviu, po vieno mane fiziškai pykino ir purtė. Informaciją gali sumeluoti, išsigalvoti, bet emocijų – ne. Laikyti savyje tokias žiaurias patirtis apie žmogų, kuris tarsi ir buvo dievinamas, sudėtinga. Filmą montavome Vokietijoje, paklausiau vokietės montuotojos: „Kaip manai, Bendoraitis buvo geras ar blogas žmogus?” Ji man atsakė: „Jis buvo geras žmogus, padaręs klaidų”. Jos atsakymas tapo man atskaitos tašku ir šiandien padedančiu suprasti žmones.

Na, turbūt, kiekviename žmoguje yra ir juodo, ir balto…

Klasikinis naratyvas – kai nuvažiuoji į tolimą, nuo pasaulio atskirtą kraštą ir turi  šio pasaulio patirtį, finansinių resursų gelbėti žmones, toji galia sužavi, o vietiniai atiduoda visus pasitikėjimo kreditus. Tuomet gali nutikti taip, kad pasitikėjimo santykis nejučia pereina į išnaudojimo santykį.

Filme mes pasakojame gyvenimišką istoriją, o kai šiandien dar ir dar kartą žiūriu filmą, galvoju apie žmogaus kompleksiškumą. Pirmoji mūsų reakcija dažnai būna teisianti, tačiau kuo ilgiau gyveni, tuo labiau supranti, kad žmogus yra visoks.

Įdomu, kad istorija įvyko Lotynų Amerikoje, kur itin stipri katalikiška visuomenė, su visomis kultinėmis katalikų asmenybėmis, ryškiu velniu ir Dievu. Jų gilioji kultūra – kur kas labiau pagoniška, joje tokios stiprios atskirties tarp gėrio ir blogio nėra. Gerai pamenu, kaip per džiungles ėjome su vienu šamanu. Aš paslydau ant tiltelio ir nuvirtau į klampią purvo tešlą upelio vagoje. Reikėjo matyti, kaip skaniai iš mano nelaimės juokėsi šamanas. Toji mano asmeninė patirtis daug kalba apie tai, kad jie nelinkę vertinti, o šventas žmogus gali klysti ir būti labai žmogiškas.

„El Padre Medico“ pasakoja lietuvio Aleksandro Ferdinando Bendoraičio (1919-1998) mitą. Jis byloja apie kilnų gydytoją, pasišventusį misionierių, Antrojo pasaulinio karo pabėgėlį iš Lietuvos, sukūrusį plaukiojančių ligoninių tinklą, teikusį pagalbą tūkstančiams Amazonės baseine gyvenančių žmonių ir įkūrusį dvi, vis dar veikiančias ligonines. Tačiau pokalbiai su liudininkais atskleidžia ir visai kitokį Bendoraičio paveikslą. Filmas Lietuvos kino teatruose rodomas nuo šiandien, vasario 7 dienos.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: