Elektrifikacijos pradžia Panevėžyje ir jos plėtra

Kaip atsirado elektra Panevėžyje?  

Panevėžio miesto elektrifikavimo pradžia laikomi 1924-ieji metai: tuomet Kranto gatvėje buvusiame malūne ėmė suktis pirmasis nuolatinės srovės generatorius, mieste užsižiebė pirmosios elektros lemputės.

1927 m. Elektros gatvėje buvo pastatyta elektrinė su dviem „gazgeneratoriais“ ir dviem dyzeliniais varikliais bendro 750 AJ galingumo. Apkrovimas tuomet siekė 490 kilovatų. Elektrinės galingumas 1937–1939 m. buvo padidintas iki 1350 AJ, o maksimalus apkrovimas siekė 800 kilovatų. Tai toks apkrovimas, kokį 1978 m. turėjo vien Panevėžio mėsos kombinatas.

1931–1932 m. mieste atsirado pirmasis aukštos įtampos tinklas: iš elektrinės į naujai pastatytą „Maisto“ fabriką buvo paklotas 6 kilovoltų kabelis. Vėliau mažo skerspjūvio kabeliai buvo klojami buities abonentų maitinimui.

1942 m. įjungus 30 kilovatų energijos tiekimo liniją Rekyva–Panevėžys, per Naujamiesčio gatvėje buvusią pastotę Panevėžio miestui pradėta tiekti elektros energija iš Rekyvos elektrinės. Karo metu nutrauktas elektros energijos tiekimas buvo atstatytas. 1948 m. mieste jau buvo 18 transformatorinių punktų, o elektros energijos pareikalavimas siekė 4 milijonus kilovatvalandžių.

Greta hidroelektrinių nuo 1952 m. Lietuvoje pradėtos statyti šiluminės elektrinės, kurios naudojo durpes, pjuvenas, žabus ir kitą vietinį kurą. 

1956 m. lapkričio 11 d. Panevėžys buvo prijungtas prie pirmosios Lietuvos energetinėje sistemoje energijos tiekimo linijos: Panevėžiui pradėta tiekti elektros energija iš dviejų sistemos elektrinių.

Plečiant senąsias, bei statant naujas pramonės įmones elektros energijos pareikalavimai augo. Tai skatino statyti naujas pastotes, plėsti tinklą. 

Gyventojų namuose žibalines lempas keitė elektros lemputės.

Mieste buvo plėtojami gatvių apšvietimo darbai. 1966 m. buvo elekrtifikuotas skveras Rotomskio gatvėje, baigti apšvietimo darbai Basanavičiaus, Ramygalos ir Gogolio gatvėse.

1970 m. iš milijardo kilovatvalandžių Panevėžio elektros tinklai 70 proc. energijos pateikė Panevėžio miesto pramonei ir gyventojų buities poreikiams.

Rekonstruojamos ir plečiamos anksčiau statytos bei naujos įmonės, augantys gyvenamųjų namų masyvai sunaudodavo vis daugiau elektros energijos. Šiuo klausimu buvo priimami vyriausybiniai nutarimai, kuriuose nurodoma, kad kiekviena įmonė, organizacija, įstaiga iki minimumo limituotai naudotų elektros energiją. Imonėms buvo nustatomi elektros energijos sunaudojimo limitai. Vykdavo patikriniamai, buvo stebima, ar taupiai įmonėse naudojama elektra, ar dienos metu išjungiami apšvietimai, ar nepaliekamos įjungtos staklės ne darbo metu. Už limitų viršijimą buvo skiriamos baudos.

Elektra kaime

1951–1952 m. Lietuvoje ėmė veikti kolūkių, tarpkolūkinės ir kaimo valstybinės hidroelektrinės.

Pirmąjame kaimo elektrifikavimo etape elektros energija buvo privedama kiekvienam gamybiniam sektoriui ir pagrindinėms gyvenvietėms, o antrajame – elektrifikavimas plečiamas. 

Elektros stulpams pasigaminti elektros tinklų darbuotojai patys kirto medžius miške, ruošė medinius stulpus, rankomis kasė jiems duobes, be jokios technikos pagalbos per laukus tempė elektros laidus.

XX a. 7 deš. viduryje mediniai stulpai imti keisti gelžbetoniniais.

SSRS siekis sukurti vieningą energetinę sistemą

XX a. 6-7 deš. vystant Sovietų Sąjungos sunkiąją pramonę ypač svarbią vietą užėmė energetinės bazės plėtimas: be elektros energijos negalima buvo vystyti jokios pramonės. Elektrinėms, elektros tinklams statyti numatyta panaudoti milijardus rublių: užsibrėžtas tikslas – visiškas šalies elektrifikavimas.

Išvysčius aukštos įtampos elektros tinklų statybą siekta sukurti vieningą SSRS energetinę sistemą.

Buvo tikimasi sukurti vieningą SSRS Europinės dalies ir centrinio Sibiro energosistemą. Taip pat siekta sukurti vieningas Šiaurės vakarų (su čia įeinančiomis Pabaltijo respublikų, Leningrado ir Kaliningrado sritimis), Užkaukazės, Kazachstano ir Vidurinės Azijos energosistemas.

Buvo plečiama ypač stambių elektrinių statyba – (Stalingrado, Bratsko ir kt.) hidroelektrinės.

Kad nereikėtų statyti naujų ir būtų galima atsisakyti jau veikiančių mažų neekonomiškų elektrinių, numatyta pastatyti apie 200 tūkstančių kilometrų 35-500 kilovoltų elektros perdavimo linijų, perduodančių elektros energiją iš galingų šiluminių ir hidroelektrinių pramonei bei žemės ūkiui. 

Šalia šiluminių elektrinių bei hidroelektrinių  numatyta statyti ir atomines elektrines.

Pirmąją tokią jėgainę Sovietų Sąjunga pastatė 1954 m. Obninske (miestas Rusijos pietvakariuose, Kalugos sritis). Obninskas įkurtas 1946, čia pradėjus statyti pirmąją pasaulyje atominę elektrinę (paleista 1954 m., uždaryta 2002 m.). Ši branduolinė jėgainė dešimt  metų buvo vienintelė tokio tipo elektrinė visoje SSRS.

Lietuvoje nuo 1983 m. gruodžio 31 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d. veikė Ignalinos atominė elektrinė, turėjusi du didžiausius pasaulyje reaktorius. 

Elektros šviestuvas Lenino (dab. Laisvės) aikštėje Panevėžyje. 1968 m. Nuotrauka iš PKM rinkinių.

Emilija Juškienė

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Sponsored video


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: