Elena Dautartaitė

„Eleną galėtume vadinti mažąja peizažo meistre: ar tai būtų darganotos rudens dienos miške vaizdas, ar panorama, matoma nuo kalno, viskas  detalu, tikra, žodinga.

 Elenutės kūryba nesutelpa į mažas formas – ji užsimojo parašyti romaną, kuriame fantazijos žaismė susipynusi su laiko gelmės pajautimu, nuotykių gausa gražiai dera su vertybėmis,“ – apie jaunąją autorę rašo Kazimiero Paltaroko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Zita Kontrimienė.

Ištrauka iš romano ALIJADO ŠVIESOS SARGAI

(…)

LINJEDELĖ

Verenjeras buvo įsikūręs rytinėje Valarijos šalies dalyje, jis buvo apsuptas kalnų grandinės, didelių neįžengiamų miškų ir daugybės upių bei upokšnių. Visi Verenjero gyventojai buvo atsiskyrę nuo išorinio pasaulio ir per daug nesidomėjo tuo, kas vyko šalyje. Ten žmonės gyveno skurdžiai, bet nieko negailėdavo mažiau turintiems ir stengėsi padėti kaimynams ar nelaimės ištiktiesiems.

Linjedelė gyveno kartu su senele Lete ir seneliu Notu. Ji buvo našlaitė, nes tėvai keistai dingo, kai jai buvo vos ketveri metukai. Mergaitė buvo linksma, draugiška ir maloni, tačiau jos išvaizda ir kai kurios vidaus savybės be galo stebino aplinkinius. Viena ilgų, rudų, banguotų plaukų sruoga buvo sidabro spalvos ir žibėjo kaip žvaigždės, jos žydros akys buvo tokio neįprasto mėlyno atspalvio, kokio tarp žmonių nepasitaikydavo, o keisčiausia buvo, kad ant jos kaktos ir ant gležnų delnų žibėjo po neryškią žvaigždę. Be visų tų keistenybių, ji buvo be galo panaši į savo mamą, o jos atmintyje išliko daina vingria melodija ir mergaitei visai nesuprantamais žodžiais. Ir vos keistoji daina suskambėdavo jos lūpose, nepaprasta galia užliedavo Linjedelės kūną.

Liufenijel  alijjadar nan du

Liufenjel anhirador sin dur

Serei  serei tioder anito

Konrei konrei sahritondu…

Taip bėgo metai ir ji užaugo, pagaliau Linjedelei sukako septyniolika metų. Tačiau ši iš pirmo žvilgsnio atrodanti didi šventė buvo tik eilinė diena. Mergaitė vaikščiojo po gražias kaimelio apylinkes, kurių iki galo nepažino net ir seniausi miestelio gyventojai. Ji lengvu žingsniu įkopė į aukštoką kalvą, kuri jau ilgus dešimtmečius stūksojo tiesiai už Verenjero. (…) Nuo čia visas kaimas kaip ant delno, ir upių bei upokšnių raštai, kurie pynėsi tarp neįžengiamų kalnų grandinių, atrodė kaip maži siūleliai, išvagoję žemę. Raudonos besileidžiančios saulės fone iš mažų namukų kilo plonos dūmų gyvačiukės, kurios besirangydamos kilo į didelius saulės nurausvintus debesis. Visas slėnis buvo paskendęs neapsakomoje ramybėje: ir nei jis, nei jo gyventojai neįtarė, kas dedasi už juos supančių kalnų. Jie net nenumanė, kad jau ilgus mėnesius kažkas juos stebi iš šalies…

(…)

DRAKONO GIMIMAS

(…) Ten buvo elfai, kuriuos ji net manė esant tik pasakose. Visi jie vilkėjo sidabro spalvos apsiaustus ir žalius lengvus rūbus. Vienas iš jų žengė prie Linjedelės, grakščiai nusilenkė ir melodingu balsu tarė:

• Sveika, žvaigždžių mergele.

Mergaitė dar labiau sutriko ir sušnibždėjo:

–   Kas jūs?

–  Mes elfai iš rytinio miško. Šią naktį dvi širdys taps viena kitos dalimi. Šio įvykio tūkstančius metų laukė visos rasės.

–  Apie ką  kalbate?

–  Tu pažymėta Alijado šviesos ženklu. Tu tapsi amžinos drakonų raitelių sąjungos dalimi.

Ir su  tais žodžiais Linjedelės širdį pervėrė baisus skausmas. Ji tarsi plyšo pusiau. Mergaitė pasijuto bejėgė, tik spėjo pajusti, kaip šeši susirūpinę elfai pripuolė prie jos ir pagavo…

***

(…) Į mergaitę žiūrėjo keistas padarėlis – sidabrinis, tviskantis su skaisčiai mėlynom akim ir plačiais baltais sparneliais. Nors Linjedelė išsigando, ji išlindo iš palapinės ir pamatė elfus. Šie atsistojo ir grakščiai nusilenkė, paskui netarę nė žodžio grįžo į savo vietas, tačiau aiškiai matėsi, kad jie laimingi, o ir pati Liandelė neturėjo jėgų kalbėtis su elfais, netgi buvo truputį įsižeidusi. Mergaitė nuėjo pasivaikščioti tyli ir susimąsčiusi, ji suprato, kad yra toli nuo savo gimtųjų vietų. Tik staiga pamatė, kad keistasis padarėlis atsistojo ir smalsiomis akutėmis pradėjo ją sekti. Mergaitė dėjosi, kad jo net nepastebi, bet jos galvoje iškilo nauja mįslė –  iš kur ir kas jis? Ji žengė dar kelis žingsnius ir atsisėdo ant minkštos žemės, gyvūnėlis taip pat atsisėdo ir pakreipė galvą. Tuomet ji pravėrė lūpas ir iš jų išsiveržė žodžiai kalbos, kurią suprato ir galėjo kalbėti. Susitvardžiusi ji tarė:

• Kas tu?

Gyvūnėlis keistai sukniurkė. Linjedelė suprato, ką tai reiškia, bet negalėjo nieko pasakyti.

• Aš atėjusysis iš amžių glūdumos, aš drakonas. Mūsų širdys gyvos tik kartu, o atskirai –  mirtis ir pragaištis.

Ji ir vėl pajuto, koks artimas jai tas padarėlis, suprato, ką reiškia elfų žodžiai, bet

niekaip neperkando, kodėl šis įvykis toks svarbus ir ypatingas.

***

Tai, kas įvyko tą vakarą, kai dvi širdys persimainė, buvo ypatinga, ir šis įvykis nulems, ar laimės gėris,  ar blogis.

TREČIAS SKYRIUS

KELIONĖS PRADŽIA

Linjedelė spurdančia širdimi krūtinėje lėkė stovyklavietės link. Po penkių minučių ji jau stovėjo prieš ramiausiai besišnekučiuojančius elfus ir pilnu įniršio balsu sušuko:

• Jūs mane pagrobėte, nugabenote nežinia kur, o pramerkusi akis aš šalia savęs pamatau drybsantį drakoniuką, kuris pareiškia, kad yra mano širdies dalis. Dabar ramiausiai sau šnekate ir nieko nepaaiškinate. Ir ko jūs iš viso įsiveržėte į mano gyvenimą, ko jūs sutrukdėte ramią jo tėkmę? Ar žinote, kad plyš iš skausmo mano seneliams širdis, sužinojus, kad aš dingau?  Be to, aš nežinau, kas jūs.

Po jos skausmingų žodžių atsistojo viena auksaplaukė elfė, nusilenkė ir pradėjo kalbėti:

• Atleisk už viską, ką padarėme negerai, žvaigždžių mergele. Tu turi teisę pykti ant mūsų… Kas įvyko vakarą, kai žvaigždėse gimė tavo drakoniukas… Tačiau tu turi pati suprasti, kokia šio ryšio prasmė. Galime pasakyti tik tai, kad kai atsiranda raitelis ir drakonas, jie gali susišnekėti kitokia, ypatinga kalba, kurią supranta tik raitelių ir drakonų ordinas. Jos neįmanoma išmokti kitiems, nebent drakonas ir jo šeimininkas leidžia. Tai nepaprasta garbė. Žvaigždžių mergele, nesijaudink dėl savo globėjų, jie apie tai, kas įvyko, žinojo tau jau gimus, jie žinojo, kad ateis ta valanda, kai tau teks palikti tavo gimtuosius kraštus. O labiausiai mes atsiprašome, kad neprisistatėme. Aš esu Airelė.

Geltonplaukė elfė dailiai nusilenkė. Tada prie Linjedelės priėjo aukštas elfas:

• Mano vardas Liufenjelis, esu tarpininkas tarp karaliaus ir kitų rasių atstovų, kitaip pasakius, patarėjas. Man garbė su jumis, žvaigždžių mergele, susipažinti.

Panašiai prisistatė ir kiti elfai.

Elfės Airelės žodžiai Linjadelės visiškai nenuramino, anaiptol, sukėlė dar daugiau klausimų, kurie kunkuliavo ir norėjo išsiveržti kaip pragaištingas ugnikalnis. Ji priklaupė ir priglaudė prie krūtinės drakoniuką. Jai atrodė, kad tai vienintelis padaras šioje žemėje, kuris gali ją paguosti. Šis švelniai murkė prie jos, lyg tardamas paguodos žodžius. Aplink ją stovintys elfai žvelgė sutrikę. Išsiverkusi Linjedelė pažvelgė į spindinčias mėlynas drakoniuko akis.

–   Kas tu? Juk negaliu tavęs vadinti vien tik drakoniuku, tu turi vardą?

–   Išrink man tokį vardą, kuris būtų iš elfų kalbos.

–   Kodėl būtinai iš elfų?

–   Todėl, kad ši kalba yra magiška, ji sukuria istoriją, kuri gali nulemti likimą.

Linjedelė sutriko, tačiau pakluso, pasisuko į elfus ir paklausė:

–   Kaip elfų kalba šviesos paukštis?

–  Ordetum, –  pasakė vienas iš elfų.

–  Na, tuomet tu būsi Ordetas! Ar tinka?

Drakoniukas patenkintas tris kartus apsisuko vietoj ir Linjedelė nusišypsojo.

(…)