Emilija Fijalkauskaitė (12 kl.)

***

Kartą gyveno žmogus

Šis žmogus gyveno jūroje

Ir plaukė tolyn tolyn tolyn

Bet vienąkart jis atplėšė žvilgsnį nuo niūraus horizonto

Ir jo akys užkliuvo už nuostabiausios aušros

Milijonai rožinių atspalvių pripildė pavargusias jo akis

Tą pačią akimirką žmogaus viduje pakilo audra

Audra, kuri jam grąžino gyvastį

Ir atėmė troškimą skandintis saviškės jūros bangose

Jo saulė

niekada taip ir nebenusileido.

***

Kartais paprastumas slypi traumoje

Kartais paprastumas laukia lovoje

Retkarčiais aplanko vaikštant parke

Na o kartkartėm jis laukia tavęs po mašina.

Ir belieka mums patiems išsirinkti

Kur ieškot jo šįkart

Tam kad jį surastum, teks nuspręsti

Ar šįkart užteks tik mūzos, ar norisi ir rando

Bet iš tikrųjų nesvarbu, ar per gyvenimą skubėsi

ar lėtai po truputį keliausi

paprastumas vis tiek tave pasigaus,

jei per ilgai ignoruosi jo šauksmą

Todėl belieka mums patiems išsirinkti

Kur ieškot jo šįkart

***

Snaigės žemai, lyg pelenai,

Simfonijas gros tavo delnuos

Ir nustebsi kaip švelniai, švelniai lengvai

Jos myli kiekvieną, piešiantį jas

Paklausyki jų žingsnių ore

Sidabrinės nakties, iš praeities,

Žibintai akims pieš miražą

Ir iš jūros išniręs saulėlydis vis

Spalvų paletėj tapo portretą

Paklausyki jo žingsnių ore

Dienos šviesoje pasiklysta giesmė

Tas vyturys, pažadinęs rytą

Palūkėk, paklausyki, ji pavirs

Šilta arbata po sniego klajonių

Paklausyki jos žingsnių ore

Purpuriniai sparnai tyliai plevens

Virš tavo galvos švelniai mos

Ir šviesą auksinę pagausiu tavuos

Šilkiniuos, šilkiniuos plaukuos

***

Rūkas virš Vilniaus

Tik tave regiu

ežere giliam

Atspindys eglės

Mirga birželio šilumoj

ant bangų

Tik pakelk galvą

link beržų plačių

Smaragdinių namų

Akmenį laimės

po kaklu pasirišk

Saulė daug arčiau

Dangų išrašyk

Debesimis, savimi

Krantą išnaršyk

Kuždesiais, širdimi