Enrikas Kačinskas: „Man Jis buvo Meno Dievas“

„Miltinio teatro kartos aktorius“ – tai žymė, kuria pažymėti vienetai. Išskirtinės asmenybės, kėlusios publikos dvasią taip, kad šioji į teatrą plūsdavusi kaip į metinius atlaidus. Enrikas Kačinskas, per kupinus keturis dešimtmečius sukūręs daugiau nei 130 vaidmenų – tos legendos dalis. Šiandien – jis Aukštaitijos internetinės naujienų agentūros svečias.

-Esate Panevėžio krašto žmogus – naujamiestietis. Nė neabejoju, kad yra kelionės į Miltinio studiją istorija, kurią su pasimėgavimu pasakojate?

-Dabar sukursiu savo legendą, kaip aš papuoliau į teatrą ( juokiasi ). Kadangi Miltinis yra gimęs netoli geležinkelio stoties, pasakojęs, kad girdėdavo visąlaik traukinių dundėjimą, tai aš irgi esu gimęs Labos geležinkelio stoty. Vadinasi, mus jau pati pradžia – traukiniai – sujungė.  Na, o iš tiesų Naujamiestyje aš gyvenau nuo pusantrų metukų, ilgai – iki aštuntos klasės, turbūt, kol neatvažiavo čia Panevėžio teatras su spektakliu „Sevilijos kirpėjas“. Ir ten vaidino Masiulis – Grafą, Karka – Figaro, Bartolo vaidino Babkauskas. Ir mane taip sužavėjo, kad aš pradėjau kliedėt teatru. Paskui –  kiek gi to kelio iki Panevėžio: važiuodavom žiūrėt spektaklių vaikiškų, tada dar aš ir pavardžių aktorių nežinojau… paskui, kai jau įstojau į Studiją, visus atrinkau, ką kur esu matęs. Žodžiu, iš devintos klasės atvažiavau stot į Studiją.

O kitą legendą man vėliau Blėdis papasakojo: Smetonos laikais buvo toks Henrikas Kačinskas – pats geriausias aktorius Lietuvoj, atsieit. Paskui į Ameriką išvažiavęs. Ir kada Miltinis išėjo iš Šiaulių teatro, pasakė: „Aš turėsiu savo teatrą, ir turėsiu savo Kačinską“. Ir leido man Likimas gimt Kačinsko pavarde. Atvažiuoju į stojamuosius, Miltinis klausia pavardės. Kačinskas, sakau, tada tokia pauzė – gerai,  dabar eilėraštį. Salomėjos Nėries „Grįšiu“ susakiau. Prozos – neatsimenu ką. O dabar, sako, praeik. Praėjau. Klausia: „Tu ne šlubas?“ Ne, sakau, bet aš taip bijau, kad man viena koja velkasi… Priėmė. Tai va toks buvo mano atėjimas į teatrą: lygtai aš turėjau atlikt misiją – kad Miltinio garsiai ištarti žodžiai, kad jis turės savo teatrą ir savo Kačinską – išsipildytų.

-Jaunam žmogui ne per sunkią?

-Aš gi to dar nežinojau. Paskui tik sužinojau.

-Greit?

-Nelabai, nes vis Blėdis klausdavo: „Ar neturi giminių Amerikoj? Ar neturi?“ Aš vis neigdavau, nors iš senelių pusės buvo, bet ne tas Kačinskas – ne tas garsusis. Tik paskui Blėdis papasakojo visą istoriją. Kai galvoju apie Miltinį, man visąlaik nuostabu – mes gi pas jį jauni, po devynių – dešimties klasių sueidavom, tokie, visiškai netašyti, iš kaimų… Šiaip jau, akmens luitas savaime gražus, bet tiktai meistras iš jo padaro tokią skulptūrą, kur žavisi visas pasaulis. Ir, man atrodo, kad mes, tie netašyti luiteliai, o Miltinis iš mūsų tokias skulptūras sukūrė, kad daug kas žino. Ne tik Lietuvoj…

-Kartojat: Miltinis aktoriams buvęs ir skėtis, ir rėtis. Jis buvo kaip tėvas?

-Jis daugiau nei tėvas buvo. Mes atėjom vėliau, kiti buvo subrendę, meistrai. Užtekdavo pamatyt nuotraukas, kuriose Karkos, Babkauskų, Banionių vaikai jį aplipę. Jis su jais žaisdavo, Kalėdų seneliu jiems būdavo. Nuostabiai bendraudavo. Maža pasakyti, kad nepralenkiamas psichologas – iš tikrųjų buvo tėvas. Man, meno atžvilgiu, jis buvo Meno Dievas. O bendravimo – tai buvo tėvas, laikęs visą mūsų teatrinę šeimą. Nes, tokia šiluma, tokia… Kartais, kai pasako, kad jis buvo blogas, piktas, neteisingas – mes, galbūt, ne tuos žodžius parenkam. Mes labai buvom įsipareigoję jam ir kažkaip įsitempę: kaip padaryt taip gerai, kad nesumenkint Mokytojo vardo. Ir tą reikšmę pervertėm – kad jisai piktas, griežtas, baisus. Žinoma, scenoje, iš mūsų išpešdavo bet kokiais būdais tai, kas mumyse yra. Ko mes net nežinodavom, kad yra. Bet pasibaigdavo repeticijos, pasibaigdavo spektaklis, ir viskas, nebelikdavo jokios įtampos. Nei to, kad jisai griežtas, kad nekenčia… O scenoj buvo negailestingas. Negailestingas.

-Kaip tą tėvišką santykį jautėte asmeniškai?

-Aš buvau mėgiamas aktorius ( juokiasi ). Buvau labai paklusnus. Ne tai, kad paklusnus: aš tikrai supratau, kad esu vaikelis, kuris nieko nežino. Visi personažai, kuriuos sukūriau – tai Miltinio pamesti pastebėjimai, užuominos. Aš labai įsitempęs klausydavau: išgirsdavau ką nors tokio, kas man padėtų, ir tuoj puldavau daryt.

Apskritai Miltinis buvo psichologas, žinojo, kaip su kokiu aktorium elgtis: vienus spausdavo, kitus tiktai girdavo, kitų beveik nematydavo, ir visa tai ištraukdavo, tiesiog trumpiausiu laiku išpešdavo iš mūsų tai, ko reikia scenai. Juk žmogui, kuriam reikia vaidint pažemintą, suniekintą, pasimetusį, neišaiškinsi, kaip tai padaryt – bet kai jam tuo momentu kažką skaudaus susako, supurto, tiesiog susmukdo – iš karto akys šviesios – toks turi būt personažas. Jis tokiais pavyzdžiais, gyvenimiškais, niokodamas – ir mus pusdieviais darė scenoje.

-Jūs jo nebijojot? Daugelis prisipažįsta paniškai bijoję.

-Ne, aš nebijojau niekada. Kai kas turėjo mažų klaidelių, dėl ko ir galėjo, ir turėjo bijot. Aš gi – nerūkiau, negėriau, nelėbavau naktimis, į repeticijas ateidavau be triukšmingos praeities – įsipareigojimas buvo be galo didžiulis.

-Tai nebuvo poreikio ir gudraut?

-Gudraudavom visi. Ir mes gudraudavom, ir aš gudraudavau. Jeigu ko nepramokdavai – tikėjaisi praslysti. Jau nebebuvo to šventumo, kaip pačioj pradžioj, kai pirmieji aktoriai aklai juo tikėjo. O mes jau atėjom į teatrą, kada yra garsūs aktoriai: turėjom iš ko pasimokyt, ir už ko užlįst, užsimaskuot, apgaut. Neišmokai teksto – meluoji, kad galvą skaudėjo. Mes jau truputį nedorai elgėmės.

-Sakot, labai tikėjot Miltiniu: kiekvienas jo žodis – ne įsakymas, o būtinybė. Vadinasi, ir noras bėgt iš teatro neaplankė?

-Oi, niekada. Niekada. Aš netgi žinojau: kai įstojau į Studiją, Miltinis pasakė: „Pas mus yra tokia taisyklė: silpnesnis užleidžia vietą stipresniam. Jeigu pajusiu, kad yra stipresnių aktorių, paprašysiu – turėsi išeit“. Aš tai buvau priėmęs visu šimtu procentų. Niekada nebūčiau pasiginčijęs. Pasakytų, viso gero, Kačinskai, tu man nebetinki kaip aktorius, ir būčiau išėjęs. Ir išėjau, nes be Miltinio man teatras buvo svetimas.

-Bet Miltinis išėjo pirmas.

-Laukiau pensijos. Valstybiniam teatre padoriai atidirbau. Užsidirbau laisvę.

-Sakot, buvot šeima. Vyresnieji jus šiltai priėmė?

-Ne tai, kad apsikabinę. Taigi, šeimoj irgi nevaikšto visi rankytėm susikabinę, bet šilumą – junti. Galiu vardint pavardėm: Babkauskas Bronius buvo nuostabus. Karka koks buvo! O Šulgaitė! Šulgaitė mūsų globėja, motina. Visiems mums net materialiai padėdavo.. Labai pykdavo, kada mes kokius nuslydimus darydavom. Labai griežtai Šulgaitė su mumis elgdavosi. Šilta, nuostabi buvo Romutė Mikalauskaitė. Adomavičiūtė, Liesytė – kokios moterys! Aš tik dabar vardiju jas pavardėmis, bet visada visas moteris mes vadindavom vardais. Moterys visada buvo ponia Renė, ponia Laima, ponia Henė. O vyrus – jau pavardėmis.

-Ko, gavęs vaidmenį, griebdavotės – knygų, diskusijų su kolegomis, pokalbių su savimi?

-Miltinis buvo tokia didybė, tokia galybė ir tokia enciklopedija, kad nereikėjo niekur eit. Nors, tarp žmonių reikia būt, sakė jis, girdėt kiekvieną intonaciją, stebėt kiekvieną judesį.

Skaitydavom pjesę visą savaitę už stalo. Paskui – iš karto į sceną. Ir jau ten – ilgai klausydavo, žiūrėdavo, ką mes darom, paskui staiga pastumdavo taip, kad nuriedėdavom į tokį personažą, jog patys nustebdavom. Kartais kokią vieną detalytę pasiūlydavo, ir ta detalytė apversdavo visą mūsų mąstymą, nes, jeigu nori gerai personažą sukurt, turi mąstyt, kaip jis. Autorius tik užrašo tekstą – ten nėra nei personažo, nei gyvybės. Viskas – mumyse. Neužtenka tekstą perskaityt, padeklamuot – reikia suvokt, kas už kiekvieno žodžio. Žodis taip užkoduotas, kad reikia tiesiog iššifruot, ką jis reiškia. Džiaugsmas yra džiaugsmas. Bet džiaugsmas yra ir iš neapykantos – kad kažkam blogai. Net liūdesy yra džiaugsmo krislas. Atrast tą tikrą džiaugsmo spalvą. Tokią, kokia jį nuspalvina tavo herojus. Kodėl gi visam pasauly vaidina tuos pačius spektaklius? Žiūrėkit, Džiuljetos – visos skirtingos, Romeo – visi skirtingi, Hamletai – irgi. Nors parašyti tie patys žodžiai. Užtektų pažiūrėt vieną, ir kiti jau nebeįdomūs. Bet ne – Kur
auską mačiau, Mamontovą mačiau, Meškauską mačiau – visi Hamletai. Vieni man labai patinka, kiti – nepriimtini.

-Kuris paties kurtas personažas labiausiai sujaudino? Kada pats nustebinot save  pažėręs tokių spalvų, kokiomis nesitikėjote spindėti?

-Kada man, jaunam, davė Korbačio suvaidint „Volponėj“. Seniuką aštuoniasdešimtmetį – suraitytą, kaulėtą. Man buvo dvidešimt ketveri, ir iš manęs išpešė tokį nagą, tokį žmogų, kuris dėl pinigo ir sūnų, ir bet ką pražudytų. Galvoju – manyje gi nėra tokio jausmo… bet smagu, kad atkapsto tai, ką su malonumu gali iš scenos daugeliui žmonių demonstruot. Arba, vyrui verkt lygtai ir gėda gyvenime, o scenoj, žiūrint penkiems šimtams žmonių, verki, ašaras lieji, ir tokį katarsį jauti… Scena labai daug duoda – galimybę išsakyt, ko niekad gyvenime nepasakytum.

-Bet ir daug atima?

-Užpildo. Ką atima, iškart užpildo. Iš scenos, kada išeini atidavęs visą save – skrendi kaip ant sparnų, savo kūno nejausdamas. Tavęs nebėr tada.

-Tai ar bemokėjot gyventi paprastai: tiek daug iš savęs išmokęs reikalauti, tikriausiai, ir iš kitų?

-Taip, dabar daug kur dabartinio meno nebegaliu priimt. Žiūriu per tą, manyje Miltinio suformuotą prizmę. Netgi ir kada tokius spektaklius statė „Edipas Karalius“, „Mirties šokis“, „Heda Gabler“ – tokius, filosofinius, perskrodžiančius iki sielos gelmių – negali būt, kad pasąmonėj nenusėstų tos mintys ir tie pergyvenimai, suvokimas, kas yra pasaulis. Negali būt – nusėda. Ir aš daug švariau, daug gražesnėm akim žiūriu į pasaulį.

Nežinau, kaip priversdavo mus Miltinis parodyt savo vidų, kad sukrėsdavo ne tik vaidinančius – salė nuščiūdavo, mirtina tyla. Šlifuodavo mus, deimantėlius, gautus iš gamtos, kol mes pradėdavom švytėt. Ir tas švytėjimas kažkaip pereidavo žiūrovams.

***

Enrikas Kačinskas sutinka: taip, nors teoriškai iš teatro išėjo – nuo 2008 –ųjų etato nebeturi – bet kone kasdien čia. Principine prasme iš Teatro išeiti neįmanoma – čia širdies namai. Dar – kolegos, draugai. Rūpi, kuo jie šiandien gyvi. O ir pats, sako, juk ne iš kokio nors pykčio, ar kerštaudamas tas duris uždarė, bet dėl to, kad yra Miltinio mokinys. Ir, ką po Miltinio vaidinęs, tai… „Svetimam teatre aš dirbau jau seniai“, -atsidūsta.

Ingrida Paškauskaitė

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite:

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *