Istorikas ir publicistas Juozas Brazauskas

„Esu kito pasaulio žmogus“ (Juozui Keliuočiui -115)

Sukanka 115 metų, kai 1902 m. rugsėjo 4 d.  Rokiškio valsčiaus Joniškio  vienkiemyje, pasiturinčio ūkininko šeimoje gimė Juozas Keliuotis, vienas žymiausių lietuvių kultūros veikėjų Nepriklausomybės metais: žurnalistas, rašytojas, literatūros ir meno kritikas, spaudos leidinių redaktorius, vertėjas.

Dar caro valdžios metais baigė Rokiškio  pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Biržų gimnazijoje. 1918 m., atidarius Rokiškio gimnaziją, baigė jos šešias  klases ( daugiau nebuvo) ir toliau mokėsi Panevėžio vyrų gimnazijoje (1921-1923).Čia jis buvo veiklus mokinys, kartu su kitais veikliais mokiniais, padedant pedagoms G. Petkevičaitei- Bitei ir Matui Grigoniui,  sukūrė Meno kuopą – unikalų moksleivių kultūrinio sambūrio organizaciją

( plačiau apie ją: Juozas Brazauskas. Mažasis Lietuvos universitetas Panevėžyje“ (Meno kuopai atminti). Panevėžys, 20017).

1923 m. baigęs Panevėžio vyrų gimnaziją, įstojo į Kauno universitetą, jo Teologijos- filosofijos fakultetą studijuoti filosofiją ir lietuvių  literatūrą. Universitete buvo aktyvus ateitininkų organizacijos narys. Nuo pat studijų pradžios redagavo katalikiško jaunimo  „Pavasario“sąjungos žurnalą „Pavasaris“. Jam talkino būsimasis lietuvių rašytojas Juozas Grušas.  Studijas baigė per trejus metus. 1926 m. išlaikė baigiamuosius egzaminus ir rudenį- rugsėjo mėn.  apgynė diplominį darbą „Kanto praktinė filosofija ir jos  vertė“.

Juozui Keliuočiui suteikta filosofijos licenciato laipsnis, o Lietuvių katalikų mokslo akademija skyrė stipendiją studijoms Paryžiuje. Sorbonos universitete  studijavo literatūrą, meną, filosofiją, sociologiją ir žurnalistiką. 1929 m.sugrįžo į Lietuvą ir pradėjo dirbti Lietuvos krikščionių demokratų  partijos dienraščio „Rytas“ redakcijoje – vadovavo meno ir literatūros skyriui. Po kelių mėnesių dėl nesutarimų su redaktoriumi ir partijos vadovais, pasitraukė iš redakcijos ir pradėjo kurti savo leidinį.

1930 m. rengia literatūros almanachą „Granitas“, 1930 m. pradeda leisti žurnalą „Ateities spinduliai“, skirtą gimnazijų moksleiviams. Nuo 1931 iki 1940 m. pradėjo leisti savaitinį žurnalą „Naujoji Romuva‘, skirtą literatūrai, menui ir visuomenės reikalams. Labiausiai domėjosi modernaus meno apraiškomis.

Juozas Keliuotis buvo vienas pirmųjų, kuris kartojo, kad menas yra grožis, kuris niekam netarnauja. Jo begalinės vertybės buvo tiesa, grožis, gėris, žmoniškumas. Viename eilėraštyje išsakė mintį: „Esu kito pasaulio žmogus“, niekindamas kasdieninį rūpestį išlikti, prasimaitinti, įsigyti pastogę. Jis buvo įsitikinęs, kad kultūra prikels ir ištobulins tautą. Jis liko ištikimas Meno kuopos globėjo Julijono Lindės – Dobilo mintims apie galimą tautos dvasinį ir kultūrinį renesansą, kuriam būtinas asmenybių dvasinis  tyrumas, pasiaukojimo entuziazmas ir tolerancija. Universitete jis pasidavė prof. Stasio Šalkauskio  visuotinybės idealo traukai: menas yra grožis, o grožis skirtas gyvenimo tobulumui. Lietuvai reikalingas idealistinis dvasinis žmogaus tipas.

Juozas Keliuotis 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės Meno reikalų valdybos ( vėliau departamento) vadovas, 1942-1944 m. buvo Kauno universiteto Filosofijos  fakulteto sociologijos ir žurnalistikos katedros vedėju, 1943-1944 m. žurnalo „Kūryba“ redaktorius.

1944 m. nepasitraukė į Vakarus ir liko Lietuvoje, tikėdamasis, kad sovietų valdžiai nebus pavojingas. „Tragišką valandą aš nenoriu atsiskirti nuo savo tautos ir pabėgti iš kraujais pasruvusios savo tėvynės. Jei reikės mirti, tai mirsiu su savo tauta, o gimtoji žemė priglaus mano palaikus.Ji mane pagimdė, tai tegul ji mane ir palaidoja“,- rašė pirmosios tremties prisiminimuose „Dangus nusidažo raudonai“( Chicago.1986).

Sovietmečiu du kartus pabuvojo tremtyje ( 1945-1947 m. Pečioroje, 1952-1956 m. Solikamsko lageriuose. 1956 m. sugrįžo į Lietuvą, tapo garsiu rezistentu, tautos dvasinio pasipriešinimo dalyviu, jaunos menininkų kartos autoritetu. Sovietinio saugumo gniuždomas nepalūžo, gyveno „aklame ir juodame labirinte“ keturis dešimtmečius, nesusitaikė su tamsos režimu, jam nepataikavo iki gyvenimo pabaigos. Juozas Kliuotis mirė 1983 m. kovo 25 d. ir palaidotas Vilniuje. Žmogus, tapęs legenda ir likęs pavyzdžiu kitiems.

Jis sakė: „Jeigu nebūtų kilęs karas, turbūt jau turėtume naują Lietuvą ir naują visuomenę – šviesią ir nuoširdžią, jauną ir dinamišką, kūrybingą ir didingą“. O ką dabar turime? Ką atsakytume jam?

Jo vardu 2007 m. pavadinta Rokiškio rajono viešoji biblioteka, įsteigta kasmetinė Juozo Keliuočio literatūrinė premija auditorija Vilniaus universitete, 1986 ir 1988 m. pirmos tremties  atsiminimai „Dangus nusidažo raudonai“, 1997 m. studijų ir straipsnių apie literatūrą ir meną knyga „Meno tragizmas“, 2000 m. Žurnalistikos paskaitos“, 2003 m. išleisti atsiminimai „Mano autobiografija“, 2004 m. atidarytas Juozo ir Alfonso Keliuočių palikimo studijų centras, nuo 2006 m. rengiamos  Naujosios Romuvos Juozinės, tęsiančios Juozo Keliuočio tradicijas. 2014 m. „Margų raštų“ leidykla išleido jo kūrinių bibliografinę rodyklę ( sudarė Audronė Tupalskienė, Rita Viskaitienė).

 

 

Juozas Brazauskas, istorikas,

biografinė apybraižos „Juozo Keliuočio drama“ autorius (2017)   


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: