Evelina Krikštaponytė

Evelina Krikštaponytė

Saulės miestas

       Seniai, labai seniai Šiaulių mieste gyveno toks Vaišelga. Tais laikais, kai beveik visada tvyrojo naktis, o dienos kyštelėdavo vos kraštelis, Vaišelga sugalvojo nupiešti danguje saulę, kad visada būtų šviesu.

Tam reikėjo ypatingų, dangui skirtų dažų. Juos gauti buvo galima tik iš gerosios burtininkės  Ievos. Ši stebukladarė gyveno prie Čepkelių raisto. Tad ir susiruošė Vaišelga pas burtininkę.

Priėjęs trobelę nedvejodamas pabarbeno ir įėjo  vidun. Burtininkė  Ieva nudėrė akimis Vaišelgą ir paklausė:

– Kokios bėdos atvedė pas mane?

– Noriu nupiešti saulę danguje, –  atsakė Vaišelga.

– Gerai padėsiu tau, – tarė Ieva ir nuėjo prie  katilo.

Burtininkė nujautė, kad ateis Vaišelga, tad stebukladarė jau viską buvo paruošusi. Prie katilo stovėjo trys buteliukai su stebuklingais nuovirais. Pirmajame buvo putino nuoviras, antrajame – medetkų, o trečiajame plūduriavo net iki šių dienų neiškaiškinta žolė. Ieva supylė visus nuovirus į katilą. Po kelių minučių pakilo dūmai ir juose išryškėjo trys daiktai: auksinės žąsies plunksna, geltonoji žibutė ir krištolinė gyvatė.

–  Tu matai daiktus, kurių tau reikia, jeigu nori gauti stebuklingų dažų,- paaiškino Ieva. – Aš nežinau tiksliai, kur jie  yra, bet galiu pasakyti, kad tu juos rasi Šiaulių apylinkėse.

Vaišelga jau  norėjo žiotis klausti, bet Ieva jį nutraukė:

– Auksinę žąsį rasi prie Rėkyvos ežero. Nepamiršk, kad ją pirmiausia reikia prisijaukinti, tik tada gausi jos plunksną. Krištolinė gyvatė raitosi Gulbinų miške prie samanoto kelmo. Nepamiršk, kad krištolas yra labai trapus, kaip ir pati krištolinė gyvatė. Apie geltonąją žibutę težinau,  kad ji išauga vos kartą. Ji jaučia kur kas daugiau už žmogų.  Ieškok jos pas tą,  kuris daro gera sau ir kitiems.  Kai  viską surasi, sugrįžk pas mane.

Vaišelga padėkojo Ievai ir patraukė Šiaulių link. Po kiek laiko atsidūrė prie Rėkyvos ežero. Eidamas pamatė kažką žibant. Norėjo slinkti arčiau, bet prisiminė, kad auksinę žąsį reikia  prisijaukinti. Bet kaip?  Mokėjo vos kelias daineles, tad ir nutarė pakerėti auksinę žąsį savo balsu.

Baigęs savo dainelę, Vaišelga pamatė dvi geltonai baltas akis, žiūrinčias į jį. Tai ir buvo auksinė žąsis. Ji priplaukė prie dainorėlio ir atsitūpė. Vaišelga  atsargiai išpešė plunksą ir patraukė  Gulbinų miško link.

Kelias buvo ilgas, bet noras turėti šviesą savo pasaulyje buvo stipresnis už nuovargį. Kai  Vaišelga priėjo Gulbinų mišką, ieškoti to, ko norėjo, jam buvo nelabai sunku, nes samanotų kelmų  buvo ne per daugiausia.

Vos priėjęs prie pirmo kelmo, jis išvydo krištolinės gyvatės galvą. Vaišelga pasidėjo maišą arti savęs ir jau ketino ją griebti, bet gyvatė sušnypštė. Jis atsitraukė per porą žingsnių, o gyvatė įšliaužė į maišą. Vaišelga čiupo maišą ir patraukė toliau.

Vaišelga nepažinojo tokio žmogaus, kuris galėtų ką žinoti apie geltonąją žibutę, tad nutarė apeiti visus pažįstamus ir paklausti, gal kuris ją buvo matęs. Žmonės Vaišelgą palaikė bepročiu, nes tokios spalvos žibutės nėra, o sužinoję, kodėl  jos prireikė, susiimdavo už pilvų.

Vaišelga prarado viltį rasti geltonąją žibutę ir nulingavo namo. Buvo  labai nusiminęs, kad tiek daug pasiekė, bet viskas veltui – dažų saulei nupiešti neturi. Tad nutarė krištolinę gyvatę paleisti prie savo namų. Atrišo Vaišelga maišą. Išlindusi  gyvatė pašliaužė kelis metrus ir sustojo.  Prie gyvatės spindėjo geltonoji žibutė. Ji buvo tokia maža mažutėlė. Vaišelga nuskynė ją, pasiėmė gyvatę ir pasuko į Čepkelių raistą. Burtininkė Ieva negalėjo atsigėrėti  radiniais. Ji  nubėgo prie katilo, sumetė į ją, kas atnešta, ištarė burtažodį ir ištraukė iš katilo stebuklingus dažus. Vaišelga,  pamatęs dažus, susikrimto. Dažai  buvo bespalviai kaip paprastas vanduo.

– Turi užlipti ant savo namo stogo, – paliepė Ieva,- pamirkyti teptuką dažuose, kurį  tau duosiu, ir ore piešti saulę. Tik nedvejok! Tiek daug pasiekei, o jau nori viską mesti? Grįžk į Šiaulius ir piešk saulę!

Vaišelga parėjo namo ir, užlipęs ant stogo, pradėjo tapyti burtininkės dažais. Baigęs dažus, grįžo į vidų ir, atsisėdęs pailsėti, užmigo.

Ryte atsikėlęs ir pažvelgęs pro langą, išvydo kažką šviesaus danguje. Ten plieskė saulė. Tokia pat graži, skaisti, kokią Vaišelga ir įsivaizdavo. Nuo to laiko Šiaulių mieste tapo labai šviesu.

Ir aš ten buvau, saulės miestą mačiau, po Čepkelių raistą vaikščiojau, su Vaišelga dainavau, skaisčia saule grožėjaus…