Fotomenininko darbuose kasdieninis japonų gyvenimas

Raimonda MIKUČIONYTĖ

Juozo Miltinio dramos teatre iki sausio 31 dienos veiks vilniečio Arturo Valiaugos fotografijų paroda „Japonijos dienos meniu“. Parodos autorius įdomiai pasakojo, kokiomis aplinkybėmis atsidūrė Japonijoje, aiškino, kodėl parodą taip pavadino ir prasitarė, esą fiksuodamas fotografijose Japonijos kasdienybę atrado lietuvišką kaimą. „Galima atrasti ir suprasti net Balbieriškį“, – teigė tinklaraščiui A. Valiauga.

Viskas susiję

– Parodos pavadinimas kaip gimė? Atrodo lyg skaitytum valgiaraštį?

– Viskas susiję su gamta, žmogumi… Viskas glaudžiame ryšyje. Pasaulis suvokiamas, kaip vientisa sistema, kaip gamtos ciklas. Maistas ir gyvenimas sietini dalykai. Todėl ir tas parodos pavadinimas toks. Be to, jį padiktavo aplinkybės – europiečiui, kuris nepažįsta japonų kultūros ir pamažu su ja susipažįsta. Tai vienas iš atspirties taškų pavadinimui atsirasti. Taip pat atrasti ir pažinti kitą šalį. Kita vertus per maistą ateina kitos pažintys, pažinimai. Patiekalai tarsi atspindi patį japonišką peizažą, simboliką: kai kurie maisto produktai ženklina dangų, kiti – vandenį, treti – žemę, kiaušinis kartais būna saule… Netyrinėjau detaliai tos simbolikos, ženklų. Kitaip tariant, dienos meniu yra kasdienybė, su kuria susidūriau atsiradęs toje šalyje. Žmogus, gamta ir maistas – trys tokie pagrindiniai taškai.

Japonijoje gyventi nenorėtų

– Kaip atsidūrėte Japonijoje?

– Pakvietė dalyvauti tarptautiniame projekte, kuris Japonijoje vykdomas jau, berods, 16 metų. Kiekvienais metais organizatoriai pasirenka menininkus iš skirtingų šalių ir kviečia dalyvauti projekte. Kūrėjui pateikiamos temos, sudaromos sąlygos darbuotis Tekančios Saulės šalyje. Projekto tikslas – išfotografuoti visas Japonijos prefektūras. 2009 metais buvau pakviestas dalyvauti projekte „Japonija, Europos akimis“ ir fiksavau Niigatos prefektūros gyvenimą. Susikūriau savo maršrutus, idėjas, tikslus ir pradėjau dirbti. Tais metais Japonijoje išbuvau mėnesį. Susidraugavau su projekto vykdytojais ir pasibaigus šitam projektui dar keletą kartų vykau į Japoniją. Beje, japonai labai nuoširdus žmonės, su jais smagu ir įdomu bendrauti. Labai saugiai jaučiausi Japonijoje.

– Jei taip patiko Tekančios Saulės šalys, tai gal nortumėt ten gyventi?

– Nežinau, ar norėčiau. Patinka Japonija, bet gyventi ten – ne, nenorėčiau, bet nuvykti dar kartą būtų labai smagu.

Rašo paprastus laiškus

– Japonų kultūra jums artima?

– Taip (nutęsę)… Manęs klausinėjo, kodėl nuvykęs į Japoniją fotografavau tą šalį tarsi būčiau Balbieriškyje. Pasirodo, reikia nuvažiuoti į Japoniją, kad suprastum, kas yra Balbieriškis (juokiasi). Randi ir supranti tolimoje šalyje, kas esi pats. Tuos ženklus, simbolius nuskaitai pagal savo patirtį ir suvokimą. Todėl fotografavau kaip lietuvis ir todėl japoniški krūmynai ir kitokie dalykai labai panašus į lietuviškus krūmynus. Mano fotografijose nėra tos stereotipinės Japonijos. Mano fotografijose nėra rafinuotumo. Juolab kad pamerkta sakuros šakelė – tai ne Japoniją, nors pasaulyje tai vienas įprastų Japonijos stereotipų. Man gi teko klampoti per ryžių laukus, bendrauti su paprastais kaimo žmonėmis, kurie gyvena neįmantriai ir nerafinuotai. Žodžiu, fotografijose mano Japonija yra kitokia – tokia kaimiška. Ten kur buvau, Niigatos prefektūroje, japonai gyvena paprastai: nėra telefono, interneto ryšio. Tačiau jie rašo vieni kitiems paprastus laiškus.

– Iš Niigatos prefektūros gyventojų gaunate jų parašytus laiškus?

– Taip (šypsosi)… Jie man, o aš jiems rašome paprastus laiškus. Tai yra tradicija ir jie nesijaučia kažkaip vargstantys. Mačiau tą Japonijos dalį, kuri nėra Tokijas. Beje, Tokijas – nėra Japonija. Tokijas – tai kultūros miksas.

Parodą japonai priėmė puikiai

– Ar pats pasirinkote Niigatos prefektūrą, po kurią keliavote ir fotografavote?

– Ne, prefektūrą parinko projekto „Japonija, Europos akimis“ organizatoriai. Ir tos prefektūros ribose fotografavau bei fiksavau žmonių gyvenimą. Kiekvienam menininkui, projekto dalyviui, paskiriamos skirtingos prefektūros. Taip vykdydami projektą, japonai kaupia neįkainuojamą archyvą apie savo kraštą, kurį užfiksavo ne japonai, o atvykėliai kūrėjai iš skirtingų kraštų.

– Paroda „Japonijos dienos meniu“ buvo demonstruota Japonijoje? Kaip ji buvo priimta?

– Projektų autorių tikslas – sukurti kuo didesnį ir įdomesnį archyvą bei rodyti jį patiems japonams, kaip jie atrodo kitų šalių menininkų akimis. Beje, ši paroda, kaip projekto dalis, apkeliavo nemažai šalių. Japonai parodą įvertino puikiai ir nuoširdžiai džiaugėsi. Jiems patiko. Tikrovę fotografijose jie suvokė ir jiems tai buvo atradimas. Kita vertus, jeigu jie kviečia vėl atvykti į Japoniją, įrodo, kad fotografijos jiems patiko.

Japonijos mitas kasdienybėje

Pats parodos autorius anotacijoje rašo: „Japonija pasivaideno tarsi mitas, kurį vis dar saugo vienišos medinės šventyklos, pasislėpusios po didingais nuogų sakurų skliautais. Ryžių baltumo kalnai vasario mėnesį iš tolo atrodo švelniai apžėlę, bet klaidūs ir nepraeinami – žengus artyn….

Niigatos prefektūroje, kurioje gyvena apie 2,8 milijonai žmonių ir yra kiek didesnė už Lietuvą, fotoprojektas prasidėjo nuo šiaurinėje jos dalyje esančio Agos regiono, jungiančio kalnuose išsibarsčiusius miestelius. Vėliau – kelionė žemyn link Japonijos jūros pakrantės: samurajų dvasią menančio Murakamio, žuvim prakvipusio Teradomario, žvejų miestelio Ogio Sado saloje ir Ryoutsu uosto, mažytės Avašimos salos. Kelionė baigėsi Niigatos mieste, prekybos uoste prie dviejų didžiųjų Japonijos upių žiočių…

…„Japonijos dienos meniu“ tapo mano kasdienybe. Kasdienybė tai kiekviena sekanti diena, kaip laimingas nesusipratimas ir neviltis žiūrint į hieroglifus, o paklausus angliškai – išsamiai ilgas atsakymas japoniškai…“

Trumpai apie Arturą Valiaugą…

Gimė – 1967 metais sausio 22 dieną, Vilniuje. Profesija – fotografas.

Išsilavinimas: 2008 – 2010 m. Vilniaus dailės akademija, Vizualiojo ir taikomojo meno fakultetas, Fotografijos ir medijos meno katedra, magistro studijos; 2008 m. po išlyginamųjų studijų gautas Fotografijos technologijos bakalauro laipsnis Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje; 1990 m. baigė Vilniaus technologijos technikumą, fototechnikos specialybę; 1990–1993 m. Vilniaus Technikos universitetas, fotografas.

Nuo 1993 metų – nepriklausomas menininkas, dirba leidybos ir reklamos srityje.

1996 – 2003 metų Vilniaus fotostudijos „Marijos Nostalgija” fotografas, dirbo kartu su Arūnu Bukausku, reklamos fotografu iš Niujorko, JAV.

Nuo 2003-ųjų – fotografijos įmonės UAB „Fotoprojektai” direktorius.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys nuo 1992 metų.

Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys nuo 1998 metų.

Dalyvavo 20 personalinių, 64 grupinių parodų, 4 monografijos, dalyvauta 11-oje tarptautinių fotografijos ir edukacijos projektuose.

Laimėjimai ir apdovanojimai: 1995 metais pagrindinis prizas (Silver Nugget), „Kodak European Panorama“ (profesonalių fotografų konkursas), Arlis/Prancūzija;

2002-siais – Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija už novatoriškumą ir fotografijos meno plėtotę; 2005-siais – IPRN organizuoto tarptautinio projekto „Kintantys veidai“ (Changing Faces) Lietuvos-Nyderlandų kultūros mainų konkurso laimėtojas.