Gabija Vaičeliūnaitė

tel. nr. 864332537

„Jaunoji kūrėja iš Panevėžio „Minties“ gimnazijos Gabija yra kukli, nenori apie save pasakoti”, – rašo mokytoja Adelė Samuolienė. O apie tai, ką reiškia žodis ir rašymas, pati Gabija sako taip: „Žinau, kad pasakytas žodis pasilieka ilgam ir niekada negrįžta, žodžio negalima ištaisyti, išbraukti, ištrinti… Todėl man patinka rašyti.“

Neskubėkit užaugt

,,Neskubėkit užaugt“, – vis kartoja mama

Ir liūdnai susimąsto šiuos žodžius tardama.

,,Neskubėkit gyvent“, – vis sakydavo ji,

Kai tėveliai jauni mums atrodė seni…

Ir menu tas dienas, kai buvau dar maža,

Kai blogiausia man buvo baugiausia tamsa…

Kai labiausiai skaudėjo – nubrozdinti keliai,

O kalti dėl jų buvo nevykę takeliai…

Kaip norėjom užaugt! Ar prisimenat jūs?

Kaip norėjom turėti jau savo namus…

Kai dar smėlio dėžėj žaidėme mes visi,

Dar dainavom dainas ir atrodėm linksmi…

Kaip pasiilgau dienų, kai galvot nereikėjo,

Kai mama apsispręsti dėl visko padėjo…

Ir kodėl gi? Kodėl? Jau negrįš ta diena.

Kai svajonėse buvo ateitis dar visa…

Taip, mama- ji, atrodo, dėl visko teisi,

Bet kodėl jos neklausėm, kai buvom maži?

Dar dabar pasiliko jos žodžiai širdy:

,,Neskubėkit užaugt, viskas dar ateity…“

Tai, kas brangu

Žili plaukai, pavargę akys,

Jos žvilgsnis liūdnas ir daug vargo matęs.

Nors ji sena, bet vis gražuolė –

Mano močiutė man taip atrodė.

Ji užaugino juk mano tėtį

Ir mano tetą, ir mano dėdę…

Nors gražūs metai taip greit praėjo,

Bet mūs senelis vis ją mylėjo.

Mano močiutė – ji man geriausia!

Patars ji visad, kai bus blogiausia.

Su ja kalbėtis taip malonu,

Taip gera būti su ja kartu.

Bet būna vaikas, kuris nejaučia,

Kuris močiutės jau nepriglaudžia…

Jis nesupranta, kaip jai sunku –

Kaip gali būti tokių vaikų?

Man pas močiutę geriausia būti –

Gamtoj prie kaimo, šalia padūkti.

Mano močiutei kol plaks širdis,

Tol mano akys lietum nelis!