Galių sąraše – gyvasties ugnis

Šiandien „Ainos“ herojus – Rimantas Mickus. Neužtektų pasakyti: įdomi asmenybė, greičiau – stulbinančiai įdomi, nes vieni, pristatydami ją saviesiems pažįstamiems, pabrėžia, jog tai išskirtinio braižo juvelyras, antri vadina ūkiškiau – kalviu, treti jo ieško, kai užsireikia interjero dizainerio konsultacijų. Juk tai jo sukurta aplinka  mėgaujasi kavinės „Galerija XX“ lankytojai, pobūvių salėje ( Klaipėdos gatvėje ) savąsias šventes švenčiantieji, Biržų „Rinkuškių“ alaus daryklos restorane vakarojantys, ar Vabalninke, „Meldynėje“ laiką leidžiantys. O jis pats netrunka pateisinti kūrėjo – plačiąja prasme – statusą. Atverdamas savųjų namų duris ir pro jas įleisdamas žurnalistus, tuo šokiruodamas nieko nežinančią žmoną Editą, kuri akimirkai nustėrsta, bet po poros – jau verda kavą ir stengiasi rasti tikslesnį atsakymą į klausimą – ką vis dėlto reiškia tuo pačiu stogu dalintis su kūrėju – tai siekiamybė ar katastrofa?

Moteris, traukdama iš dėžučių vyro jai sukurtus papuošalus, švysteli jam ir lapelį, su rankinės, kurią sumanė pasisiūti, brėžinuku. „Tu matai“ – tarsteli jis, ir į tuos du žodelyčius sutelpa visas vandenynas pasididžiavimo – „štai kokia!“. Tokia: nesislepianti talentingo vyro šešėlyje.

PRIEŽASTIS – MEILĖ

Juvelyro dirbtuvės – vos keli kvadratiniai metrai. Labai kuklūs tie metrai – kaip ir neįmantrios darbo priemonės – metalas, plastikas, vaškai. Nei tau safyrų, nei smaragdų. Na, kodėl, intriguoja juvelyras – aišku, turiu.

-Dažnai žmonės nustemba – tai kurgi tas blizgesys, aukso, sidabro žaižaravimas?- juokiasi meistras. – Tikrai, estetinio vaizdo nėra: dulkių debesyje, poliruodamas metalą, pasidarai juodas kaip velnias, tik akys žiba.

Kodėl įspūdingo stoto žmogus krapštosi su tokiomis smulkmenomis? Priežastis, paaiškina, vienintelė, ir nereikalaujanti komentarų – Meilė. Juvelyrika – didžioji gyvenimo meilė, užklupusi ankstyvoje jaunystėje ir tebesukanti galvą iki šiol.  Na ir kas, kad gyvenimas priverčia dirbti kitus darbus – pavyzdžiui, kurti interjerus – bet labiausiai širdis atsigauna sėdus į juvelyro krėslą. Nors, vėlgi, viskas tarsi persipina. Ribos – tik menamos, net ir kompiuterinės programos, skirtos juvelyrams ir interjero specialistams – labai panašios. Įmanoma netgi „švarių rankų“ juvelyrika: vaško atspaudą atidavei meistrams, šie atliejo, tu pakoregavai, pats net prie metalo gali neprisiliesti. Dabar –  tokios galimybės. Bet – jau nebe tikra.

DRĄSIAI

Papuošalu virstančios medžiagos turi daug pavadinimų. Meistro fantazijai paklūsta visos, nors yra ypatingųjų, su kuriomis dirbti maloniausia. Rimantas irgi turi savo išrinktąją.

-Aišku, maloniausia kurti iš sidabro. Jo saugot nereikia: dirbi drąsiai. Kažkas nepavyko, pasiėmei plaktuką, kaukštelėjai, dirbi iš naujo. Visai kas kita – auksas. Jis nudega. Privalai tausot kiekvieną miligramą. Tai suriša rankas, kaip ir brangieji akmenys: pjauni – suskyla, įtrūksta. Na, gerai, pusbrangiai – nelabai baisu: numetei, imi kitą, vėl pjauni. Paėmei brangų – ir privalai būti šimtu procentų tikslus. Brangieji metalai, akmenys laisvę apriboja.

Taigi – apie Laisvę. Laisvę mintyse mosuoti plaktuku, ir laisvę tą svajonę nukaldinti – koks tai būtų kūrinys? Kaip jis turėtų atrodyti?

-Labiau atsiskleidi didesnėje plastikoje – juvelyrika siaura sritis, – atviras menininkas. –  Man, kuriančiam ir interjerą, visada norisi didesnės apimties darbų. Tokių, kuriuos galima būtų paliesti, apžiūrėti, kurie iš toli sudomintų. Juvelyrika, deja, nėra dėkinga ta prasme, kad net ir puikiausias dirbinys dažniausiai atsiduria stalčiuke: nusipirko moteris papuošalą, kartą kitą pasipuošė, ir padėjo nežinia kuriam laikui, gal net visiškai užmarščiai pasmerkė. Mažoji plastika, ar skulptūra – ji matoma, jos nepaslėpsi.

LYG JUODA IR BALTA

Gerokai keista, bet tik nedaugelis žino, jog garsusis stiklo menininkas Remigijus Kriukas, kurio daugelį skulptūrų dabina metalo aksesuarai, seniai kūrybiniais sumanymais dalijasi su juvelyru Rimantu Mickumi. Kolegos yra sukūrę daugybę darbų, tapusių grandiozinių tarptautinių apdovanojimų simboliais, užsieninių meno kolekcijų turtu.

-Remigijus – neprilygstamas organizatorius, – pasakoja Rimantas. – Jis kaip niekas kitas geba sujungti, suburti tuos taip vadinamus reikalingus žmones, žodžiu, komandą –  belieka konstatuoti, jog pas jį dirba patys geriausi. Aš labai džiaugiuosi, kad, bendradarbiaudamas su tokiu kolektyvu, irgi galiu prisidėti prie bendros sėkmės. Ir, taip jau išeina, kad, metai iš metų tų bendrų darbų ne mažėja, bet daugėja.

Šioji kūrybinė partnerystė, tas jųdviejų tandemas – lyg medžiagų –  stiklo ir metalo, su kuriomis dirba, sako. Dermė –  ideali. Viena – trapi,  staigiai dūžtanti, kurią reikia itin saugoti, ir kita – labai stipri, kaip tik galinti užgauti jautruolę. Todėl tas kontrastas – lyg juoda ir balta – karališkas.

Metalui suteiktų galių sąraše – ne tik žvilgesys ir prabangos įspūdis. Daugiau – gyvasties ugnis. Vadinasi, patikėta prakalbinti stiklą, atverti esmę. Tiesa, gausos, kurią galima būtų parodyti – tik likučiai. Daug darbų išparduota, išdovanota, iškeliavę – tolokai. Net ne visi fotografijose įamžinti.

-Amerikiečiai turi savo „Oskarą“, o rusai – „Chrustalnyj Turandot“. Tai – prestižinis apdovanojimas. Konkurse dėl galimybės tokį sukurti dalyvavo daug pretendentų iš įvairių pasaulio šalių. Pasisekė mums su Remigijumi Kriuku. O Lietuvoje mūsų kūrinių – daug. „Lietuvos balsui“ darėme statulėles, daugeliui žinomų bendrovių, asociacijų –  atminimo dovanas garbiems svečiams.

ŽINOJO NUO MAŽENS

Darbai darbais, bet darkart – apie meilę. Na, juk negalima buvo šiaip sau, tiesiog savaime, imti ir pamilti. Reikėjo gi tą juvelyriką kažkaip atrasti, susižavėti, užsikabinti, pajusti, kad ji laiko, ir kad bėgti nuo jos niekur nesinori.

-Nežinau, visa tai, kiek save atsimenu, buvo manyje. Aš nuo mažens žinojau, kuo būsiu. Sakiau – dirbsiu su metalu, būsiu juvelyras. Na, gal dizaineris. Vaikystėj labai norėjau būt mašinų dizaineriu. Bet Lietuva – ne ta šalis. Čia niekas mašinų nekuria… Profesijos pasirinkimo kančios mane aplenkė. Gal tai užprogramuota – iš kitų gyvenimų…

Tikras panevėžietis – pasakoja apie save Rimantas. Telšiuose mokęsis meninio metalo apdirbimo. Nuostabių žmonių ten sutikęs. Toje gan stiprioje mokykloje. Dabar ji –  Dailės akademijos fakultetas. Kartais, prisipažįsta, net širdis suspurda, pamačius parodose, kokius gražius darbus telšiškiai kuria.

MENAS GYVENTI

Tas ypatingas papuošalas, klausiu. Jis jau sukurtas, ar dar ne? Juk natūralu, kad aktorius trokšta suvaidinti TĄ vaidmenį, o juvelyras?

-Aš kažkaip sau tokio klausimo niekada nebuvau uždavęs – taip aukštai reikalavimų kartelės  nekėliau, – neneigia. – Dirbi, atrodo, ir viskas. Būna etapai kažkokie: tai minimalizmo, tai kitokie – šilčiau, šalčiau – bangomis. Kaip ir viskas gyvenime – bangos. Na, visada žmogus galvoji, kad viskas dar ateityje. Ir tą kažką, geriausią, būtinai sukursi. Vėliau.

Beje, Rimanto dirbtuvėse besisukiojantis aktorius Vidmantas Fijalkauskas tikina nekuriantis jokio vaidmens. Tiesiog šie žmonės – draugai, vienijami nesunaikinamo aiškumo – į žvalgybą kartu eitų. Ir jei, juokiasi, jo buvimas padeda sukurti išsamesnį Rimo portretą, vadinasi, savo vaidmenį atlikęs tinkamai. Išties: Vidmantas žino, jog mėgiamas Rimo dirbinys – šaukštelis. Jis gali ilgiausiai pasakoti apie šio golfo lazdų kolekciją, ar apie  kavos aparatų subtilybių išmanymą.

Todėl nelieka nieko kito, tik paklausti: jei gyventi ir šiaip įdomu – begalės pomėgių, apstu – kūrybos, tai niekam kitam laiko nebeturėtų likti…

Filosofuoti Rimantas nepuola. Atsakymas –  tvirtai ant žemės stovinčio žmogaus:

-Pirmiausia iš protėvių tai ateina: privalai duoti šeimai materiją –  duoną, vandenį. Stengiuosi kiek įmanoma daugiau duoti. Ypatingai sūnui. Nors, sako, Dievas duoda, bet aš kažkaip tarp to Dievo ir žmonos. Aš turiu tą materializuot. Sūnus auga. Žiūriu į jį kaip į savo tęsinį. Jis, bent jau dabar taip svarsto, kad visai neblogai būtų eiti mano pramintu taku.

Betrūksta tik senos kaip pasaulis dvejonės:  menas, kūryba apskritai su šeima vargiai suderinami?

-Man asmeniškai atrodo, ne. Žmona galvoja kitaip. Kartais pareiškia, kad dabar gyvenime nebetekėtų už menininko. Bet kas yra menininkas? Kiekvienas žmogus yra menininkas – daugiau ar mažiau. Menas gyventi – ar ne menas?

VIENAS – SU VĖJU

Svarbiausia, įsitikinęs Rimantas – būti Žmogumi. Mokytis juo būti. Kaip? Tai reikštų: skaityti tam tikras knygas, stebėti gyvenimą, žiūrėti pro langą?

-Knygos – gerai, bet knygos, aš manau, nėra tas mokytojas, kuris gali nuvesti teisingiausiu keliu. Pradžia, galbūt, gali būt knyga. Bet paskui – žmonės, aplinka, bendruomenė. Vienas niekada nieko nepadarysi. Šalia visada turi būti artimieji, draugai.

Skausmingos paieškos, ilgi pašnekesiai su savimi, vienatvė – tokios lyg ir būtinos sąlygos menininkui?

-Aš vienas būnu labai dažnai. Dirbtuvėse. Dar su vėju būnu vienas. Vėjas – tai mano burlentė. Išeini į vandenį, atsistoji – vėjas šalia, oi, kaip gerai viską iš galvos  išpučia. Niekur taip nepailsiu, kaip ant vandens. Būna: sėdžiu sau, dirbu, girdžiu – vėjas. Varau!

Kodėl – vėjas? Viena stipriausiųjų stichijų? Vėjas, vanduo?

Todėl, kad tai jėga – nė nemano kokio nors kito atsakymo ieškoti menininkas.  Vėjas pučiąs burę,  burė nešanti jį. Vėjas tampąs draugu. Arba priešu – galima ginčytis.

Taip, sako, lygiai kaip ir vanduo. Būtinas, kad išgyventum, bet gali ir nuskandinti. Apie kario būdą klausti lyg ir nebėra prasmės.

 

Ingrida Paškauskaitė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: