Garbės piliečio vardą siūloma suteikti Jonui Ženteliui

Ukmergės rajono Garbės piliečio vardo suteikimo komisija sulaukė siūlymo titulą šiemet skirti kraštotyrininkui, Veprių krašto muziejaus įkūrėjui, skulptoriui Jonui Ženteliui (1929-2014). Prašymas gautas kovo 30-ąją, paraiškų teikimo terminą pratęsus iki balandžio 1 dienos. Savivaldybės tarybai patvirtinus šią kandidatūrą, gegužės 30 d. miesto šventės atidarymo metu vyks rajono Garbės piliečio vardo suteikimo ceremonija.

J. Žentelio kandidatūrą pasiūlyti sugalvojo Ukmergės rajono kraštotyros muziejus, rekomendacijas parašė Sližių kaimo bendruomenės pirmininkas Kęstutis Verenius bei Veprių seniūnijos seniūnė Dalė Urbonienė. J. Žentelis buvo muzikos mokytojas, chorvedys, vaikų styginių ir pučiamųjų orkestrų vadovas, aktyvus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Veprių skyriaus narys, Baltijos kelio organizatorius, visą gyvenimą domėjosi krašto istorija, rinko tautosaką.

Nuolat dirbdamas savo įkurtame visuomeniniame muziejuje, stengėsi savo patirtį perduoti jaunajai kartai. 2008-aisiais muziejui minint 40 metų sukaktį, jame buvo priskaičiuota per 8 000 saugomų vertingų istorinės, etnografinės bei kultūrinės vertės eksponatų. Visas šias relikvijas per savo gyvenimą kaupė vienas žmogus. J. Žentelis daug laiko praleido rinkdamas tautosaką, su mokiniais užrašė daugiau nei 300 liaudies dainų tekstų, pats atkūrė 200 dainų gaidas, užregistravo nemažai smulkiosios tautosakos elementų, kurie vėliau atiteko Lietuvių kalbos ir literatūros institutui.

Įsteigti muziejų ukmergiškis sumanė 1967 m. Veprių mokykloje atsiradus laisvoms patalpoms. Tada iš griaunamų sodybų jis ėmė surinkinėti ir į šias patalpas vežti įvairius sendaikčius. Daugumą eksponatų sudarė namų apyvokos daiktai, darbo įrankiai. Aptriušusiuose senojo mokyklos bendrabučio keliuose kambariuose įkurtas muziejus per keletą metų prisipildė neregėtų eksponatų. J. Žentelio įsteigtu muziejumi ėmė domėtis vietos gyventojai, po to – rajono žmonės, į jį pasmalsauti užsukdavo svečiai iš kitų miestų, aplankyti panoro užsieniečiai.

2001 metų pabaigoje muziejui buvo paskirtas kitas pastatas. 1992-1995 m. muziejus buvo pavaldus Veprių apylinkės kultūros centrui, o 1995 m. vasarą perduotas į Ukmergės kraštotyros muziejaus rankas. Jame yra istorijos, kultūros, sakralinio meno, buities amatų, švietimo skyriai, sukauptas gausus tremties ir rezistencijos archyvas, daug medžiagos apie žymius Veprių krašto žmones.

Prašydamas padovanoti ar manais „už saldainius“ parvežti unikalių eksponatų muziejininkas Veprių apylinkes ir tolimesnius kaimus apkeliavo pėsčiomis arba dviračiu. J. Žentelis surinko ir ateities kartoms išsaugojo unikalių Ukmergės rajono koplytstulpių, o mėgindamas įamžinti piliakalnius, paminklus bei kitus kultūrinius objektus su fotoaparatu apkeliavo visą rajoną.

Nemažą savo laisvalaikio dalį jis skyrė skulptūrų ir bareljefų darbams iš akmens. Veprių miestelį puošia jo skulptūros „Gyvybės globėja“, „Labora“, paminklai „Kovotojams už duoną“, „Išnykusiems kaimams“, mokytojui Jonui Jurkūnui (Veprių kapinėse), žuvusiems partizanams (Dukstynos kapinėse).

Prasidėjus Atgimimui, J. Žentelis įsitraukė į Vyskupo M. Valančiaus blaivystės sąjūdį, buvo draugijos Ukmergės tarybos pirmininkas, dalyvavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Veprių skyriaus veikloje, 1991 m. sausio dienomis budėjo prie Parlamento.

2003 m. už ilgametę aktyvią veiklą, istorinių relikvijų išsaugojimą ir nuopelnus Ukmergės krašto kultūrai buvo apdovanotas Lietuvos valstybės Mindaugo karūnavimo 750-ųjų metinių jubiliejaus minėjimo komisijos raštu. Muziejaus 40-mečio proga jam įteikti LR kultūros ministerijos bei Ukmergės rajono savivaldybės padėkos raštai.

J. Žentelis kilęs nuo Veprių, gimė 1929 m. birželį Kazlaučiznos kaime daugiavaikėje ūkininko šeimoje. Mokėsi Veprių pradžios mokykloje, Ukmergės gimnazijoje, Ukmergės mokytojų seminarijoje. Tėvai buvo ištremti, tad teko anksti pradėti dirbti. Iš pradžių jis įsidarbino Ukmergės lentpjūvėje, po to – Ukmergės miškų ūkio Giedraičių girininkijoje.

Baigė Kauno pedagoginę mokyklą, Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje įgijo bendrojo lavinimo mokyklų muzikos mokytojo bei choro dirigento specialybes. Po metų įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą studijuoti geografijos, savo diplominiam darbui kaupė informaciją apie krašto lankytinas ir saugotinas vietas. Atgimimo metais vidurinėse mokyklose dėstė tikybą, baigė Kauno VDU teologijos fakulteto Kaišiadorių aukštesniąją katechetų mokyklą.

Per savo gyvenimą dirbo Širvintų rajono Šešuolėlių septynmetėje, Ukmergės rajono Veprių vidurinėje, Ukmergės miesto 5-oje vidurinėje mokyklose. Pedagoginę veiklą tęsė iki 2000 m.

 
Raminta PETRUSEVIČIENĖ