Gediminas Gaidys: „Likėnai – visas mano gyvenimas“

1890 metais įkurtoms Likėnų gydykloms šįmet sukanka 125 metai. Iš Suvalkijos kilęs, šešiasdešimt metų Likėnuose gyvenantis buvęs vyriausiasis Likėnų sanatorijos gydytojas Gediminas Gaidys – Biržų krašto ir kurorto istorijos dalis.

Atgaiva

Respublikos nusipelnęs gydytojas Gediminas Gaidys, nuo 1956 iki 1984 metų vadovavęs Likėnų sanatorijai, sako nevažinėdavęs niekur ilsėtis.

„Aš jokiuose kurortuose niekada nebuvau. Tikroji atgaiva man buvo Likėnai – mano darbas ir visas mano gyvenimas“, – sako 92 metus einantis gydytojas.

Žodžiu „Atgaiva“ pažymėtas ir vienas iš vokų su ypač branginamomis nuotraukomis. Jose – tėvų namas Šakių rajone, Gelgaudiškio valsčiaus Mozūriškių kaime, Šakių gimnazijos bendramoksliai, žmona Justina Birutė, sūnus Saulius, anūkai Ieva ir Gediminas, kai kurie žmonės iš Likėnų sanatorijos bendradarbių būrio.

„Jis iš darbo išėjo kartu su manimi“, – sako gydytojas apie buvusį pavaduotoją ūkio reikalams Jokūbą Šlėgerį. Likėnų sanatorijoje jiedu kartu pradėjo dirbti, kartu ir pasitraukė iš pareigų. Šio žmogaus, stovinčio šalia vyriausiojo gydytojo, nuotrauka taip pat yra minėtame voke.

Gydytojas mini pirmųjų bendradarbių pavardes, vardus, pasakoja apie jų gyvenimą. Su kai kuriais vis dar kalbasi telefonu, o su kai kuriais – tik mintimis. Tik prisiminimuose gyvi ir brangiausi žmonės – žmona bei sūnus.

Su aštuoneriais metais jaunesne žmona medike Justina Birute gydytojas G. Gaidys turėjo vieną sūnų, kurio šeimos gyvenimas klostėsi tėvų akyse. Negailestingu kirčiu tėvams tapo staigi jų vienturčio mirtis. Vos 36-erių sulaukusį Saulių per kelias dienas pasiglemžė ūmi leukemija.

Jis mirė Biržų ligoninėje. Našlė liko kineziterapeute dirbusi jo žmona Virginija, tėčio neteko vaikai Gediminas ir Ieva. Marti dabar gyvena savo tėvų krašte – Telšiuose. Inžinerijos studijas baigęs Gediminas dirba Vilniuje, anūkė Ieva su šeima gyvena ir dirba Anglijoje.

„Ieva jau turi bilietą, tuoj atvažiuos, apsistos mano bute, lankys draugus“, – laukimo džiaugsmu dalijasi gydytojas.

Anūkus senelis pasitiks vienas. Aštuoneriais metais už vyrą jaunesnė, tačiau ligų kamuota G. Gaidžio žmona mirė 2011 metais. G. Gaidys tuo metu gulėjo Panevėžio ligoninėje – gydėsi stuburo traumą.

Medicinos seserį Justiną Birutę ir gydytoją Gediminą likimas suvedė Troškūnuose (Anykščių rajone). Čia buvo pirmoji universitetines medicinos studijas Kaune baigusio Gedimino darbovietė.

Troškūnuose gydytojas dirbo ketverius metus, čia vedė ambulatorijoje dirbusią medicinos seserį. Su vienerių metų sūnumi 1956 – ųjų balandį Gediminas ir Justina Birutė Gaidžiai atvyko į Likėnus.

1956 – ųjų „komjaunuoliai“

Pasak gydytojo G. Gaidžio, ką tik atvykus Likėnuose dirbo trys gydytojai – jis, vyriausiasis gydytojas Aleksas Mačius ir vasarą dirbti atvažiuojanti gydytoja. „Mes patys juokaudami šitą trijulę vadinome 1956-ųjų komjaunuoliais“, – prisimena G. Gaidys.

Netrukus gydytoją A. Mačių iškėlė dirbti į Druskininkus, o kurorto vadovu paskirtas G. Gaidys „pastiprinimo“ sulaukė tik 1958 –aisiais. Tada į Likėnus atvyko studijas baigusi jauna gydytoja terapeutė Janina Paulavičiūtė. Ištekėjusi už likėniškio Juozo Kubilevičiaus gydytoja su vyru buvo išvykusi dirbti į Joniškį. Į Biržus šeima grįžo, kai gydytoja jau buvo pakeitusi specializaciją ir tapusi pediatre (vaikų gydytoja). J. Kubilevičienė pradėjo dirbti Biržų ligoninėje.

Tarp kolegų G. Gaidys mini gydytojus Petrą Bimbą, Janiną Jurgelytę (Plepienę), vėliau sanatorijos vairą į savo rankas perėmusį Edmundą Vileikį.

Dėl ligonių gydymo tarėsi su profesoriumi neurochirurgu

Šeštajame dešimtmetyje Likėnuose buvo vienas sanatorijos korpusas. Jame vasarą buvo 100, žiemą – 75 vietos. Į sanatoriją atvykdavo poilsiautojai iš Rusijos ir visos Sovietų Sąjungos. Atvykėlių būdavo kone pusė. Į Likėnų sanatoriją sovietiniais laikais galėjo patekti turintys profsąjungų kelialapius ir tik tie, kurie gali patys atvažiuoti bei apsitarnauti. Vadovaujant G. Gaidžiui Likėnuose imta gydyti judėjimo sutrikimus.

„Likėnai buvo sanatorija, ne ligoninė. Sunkius ligonius priimti pradėjome tik apie 1969 metus. Likėnuose gydyti stuburo traumas patyrusius ligonius sumanėme pasitarę su profesoriumi neurochirurgu Leonu Klumbiu“, – pasakojo G. Gaidys apie spinalinio skyriaus įsteigimą. Ligonių su pažeistais stuburais gydymui buvo tik dvi palatos – 4 ir 2 vietų. Skyriuje dirbo specialus personalas, padėjęs sunkias traumas ir sudėtingas operacijas patyrusiems žmonėms atsistoti ant kojų. Anot gydytojo, patekti į šį skyrių būdavo nelengva, trūko vietų.

Geras maistas – irgi vaistas

Likėnus pasiekti nebuvo paprasta. Iš Sovietų Sąjungos platybių traukiniais keliaujantys poilsiautojai turėdavo kelis kartus persėsti vis į kitą traukinį. Pagaliau galutinę stotį iš Šiaulių siauruku pasiekę ir sanatorijos autobusėliu į Likėnus atvežti, jie pykdavę ir tikinę daugiau nieku gyvu į tokią sanatoriją nebevažiuosiantys. „Tačiau mes juos „atšerdavome“, gerai valgydindavome, ekskursijon į Rygą nuveždavome, tai išvykdami namo jie būdavo labai patenkinti, žadėdavo grįžti. Stengėmės dirbti – skundų niekada nesulaukdavome“, – pasakojo buvęs ilgametis vadovas.

Sanatorijoje netrūkdavo linksmybių – personalui tekdavo raminti išgėrusius ir susipykusius palatos bičiulius. Pasak G. Gaidžio, tokie smarkuoliai būdavo „išrašomi“ – išsiunčiami iš sanatorijos.

Laimei, tragedijų nėra nutikę. Tik teko atsisakyti vandens dviračių, kai vienos poilsiautojos į vandenį įkritusios rankinės teko ieškoti gelbėtojams.

Keli vandens dviračiai masino ir gerokai įsilinksminusius poilsiautojus bei jaunimą, tad atsakomybė už žmonių saugumą buvo pernelyg didelė. Netrukus vandens dviračiai iškeliavo į Druskininkus.

Gręžė ir kasė žemę

G. Gaidžiui vadovaujant 1956 metais Likėnuose buvo padarytas gėlo vandens gręžinys. 1960- aisiais – pirmasis 31,3 m gylio mineralinio vandens gręžinys. 1964 m. iš gilesnių žemės sluoksnių, 432,5 metro gylio, išgręžtas geriamojo vandens gręžinys. Taip buvo išgautas natrio, kalcio, magnio chloridinis mineralinis vanduo. 1969 metais kurorto parke pastatyta geriamojo vandens biuvetė.

Apie 1961- uosius iškastas dirbtinis tvenkinys. Anksčiau jo vietoje buvęs krūmynas ir pelkė virto vandens telkiniu. Vėliau tvenkinys buvo valomas, plečiamas. Buvo atvežta smėlio, įrengtas paplūdimys. Tada atsirado ir vandens dviračiai, kurių, kaip jau minėta, teko atsisakyti.

Kurortas – tarp krūmynų, karvių ir kiaulių

Pasak G. Gaidžio, didelė bėda buvęs pagalbinis sanatorijos ūkis. „Aplinkui buvo tvartai, gyvuliai, daržai. Turėjome etatinę melžėją, sodininką, ūkio vedėją, darbininkus. Žemės buvo daug – gal apie 80 hektarų. Auginome ir pjovėme kiaules, melžėme karves, laikėme arklius, ravėjome daržus. Mėsa, pienas ir daržovės iš pagalbinio ūkio būdavo tiekiamos ligoniams. Tas ūkis buvo tikras vargas ir bėda, kurios atsikratėme gal apie 1964 metus“, – mena G. Gaidys. Tuomet kompartijos sekretoriaus Juozo Tunkevičiaus lydimas Likėnus lankė Juozas Maniušis (daugybę metų buvęs kokia maždaug antra ar trečia figūra komunistų valdžios kompanijoje. Nuo 1967 iki 1981 jis buvo sovietinės Ministrų Tarybos (vyriausybės) pirmininkas).

„Sakau jiems – padėkite atsikratyti pagalbinio ūkio. O J. Maniušis liepė rašyti Ministrų Tarybai, kad žemę atiduodame Pabiržės kolūkiui, dalį jos panaudosime parkui plėsti“, – „išsivadavimo“ iš fermų aplinkybes dėstė gydytojas. Pagalbinio ūkio buvo atsikratyta, jėgas buvo galima skirti parkui sodinti, aplinkai tvarkyti.

„Nelabai išmanėme miškininkystę. Mums buvo sakyta – sodinkite medžius masiškai, o jau paskui suformuosime parką. Augo tie medžiai ir suaugo, tapo mišku, nors kadaise ketinome įrengti sveikatingumo trasą“, – kalba senolis gydytojas, kurio vadovaujami sanatorijos darbuotojai triūsė talkose.

„Ačiū Leninui, kad buvo jo vardo talkos“, – ironizuoja žmogus, jaunystėje patyręs sovietinių represijų grėsmę.

Vienas iš trijų „baltų varnų“ pulko

„Buvo sakoma, kad aš priklausiau trims baltoms varnoms. Būdavo, vyksta rajono įstaigų vadovų susirinkimas, dėstomos komunistų partijos suvažiavimo direktyvos, o paskui nepartinius paprašo apleisti salę. Yra menančių, kad pakildavome trise – aš, Jonas Pangonis (kolūkio pirmininkas) ir Petras Pikelis („Tarpkolūkinės statybos organizacijos“ viršininkas)“, – pasakoja G. Gaidys. Kai buvo skiriamas sanatorijos vyriausiuoju gydytoju, G. Gaidys partijos sekretoriui J. Tunkevičiui pasakė apie šeimos istoriją. Faktas, kad sanatorijai vadovavo kadaise su tėvais tremčiai pasmerktas nepartinis žmogus, ilgai tarsi niekam neužkliuvo. Vyriausiojo gydytojo „politiniu nepatikimumu“ suabejota keičiantis rajono kompartijos vadovui. Kai kurie žmonės pasistengė, kad jį ir ministerijas pasiektų informacija apie G. Gaidžio biografijos detales. Buvęs Likėnų sanatorijos vadovas žino, kas ir kodėl taip „stengėsi“. Nors ministerijoje sulaukė palaikymo, jis pats priėmė sprendimą trauktis iš sanatorijos vadovo pareigų.

„Tai buvo labai sąžiningas, darbui atsidavęs žmogus ir dar – nepartinis. Tokie daug kam neparankūs ir nereikalingi“, – sako gydytoją pažinojusi medikė.

Šalyje garsios įstaigos vadovo pavardės iki šių dienų neatlydėjo skandalai ar paskalos apie žemintus žmones, girtas išdaigas, meilužes, sukrautus turtus.

„Aš tikrai nesu angelas, – sako gydytojas. – O mano pasaulėžiūrą formavo aplinka, kurioje augau, brendau. Man nereikėjo knygose ieškoti atsakymo, kas vyksta Lietuvoje. Tą mačiau ir supratau iš žmonių, su kuriais buvo lemta bendrauti.“

Gydytoju tapti nusprendė patekęs į ligoninę

G. Gaidys – tris brolius ir seserį turėjęs suvalkiečių ūkininkų sūnus, kuriam nuo vaikystės mama sakydavusi, kad jis būsiantis ponu.„Man jau mamelės taip buvo paskirta – būti ponu. Todėl žinojau, jog turiu gerai elgtis ir mokytis“, – šypsosi gydytojas. Įspūdį, kad ponu būti gerai, paaugliui berniukui sustiprino mamos pusbrolio Jono Norkaičio apsilankymas. Šis diplomatas, tuo metu vadovavęs Užsienio reikalų ministerijos Užsienio prekybos departamentui, į svečius atvyko automobiliu. Gediminas prašė dėdės, kad šis pravežtų jį pro mokyklą, ir tas važiavimas dar labiau sustiprino norą mokytis, kad galėtų tapti ponu. Svajonę nulėmė patekimas į ligoninę.

Būdamas 12 ar 13 metų Gediminas susirgo ir buvo paguldytas į Šakių ligoninę. Tada jis sako supratęs, kad nori būti gydytoju. Aukso medaliu baigęs Šakių gimnaziją 1946 metais Gediminas įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti medicinos.

Tremties grėsmė ir pašalinimas iš universiteto

Studentas Gediminas gyveno pas įžymų Lietuvos žmogų – gydytoją, varpininką, politinį bei visuomenės veikėją Joną Staugaitį. Varšuvoje studijavęs mediciną, dalyvavęs laikraščius leidusios draugijos veikloje, vadovavęs Šakių apskrities ir Kauno miesto ligoninėms, buvęs vienas iš Lietuvos universitetų kūrėjų, 1922 – 1940 metais redagavęs žurnalą „Medicina“ J. Staugaitis gyveno Kaune vienas penkių kambarių bute. Viename iš jų apsigyveno studijuoti atvykęs Gediminas Gaidys – vaikinas iš Šakių. Šitame mieste kadaise, gydytojo Vinco Kudirkos pakviestas, ligonius gydė ir J. Staugaitis. Kai Gediminas Kaune apsigyveno pas įžymųjį žmogų, J. Staugaičiui tuo metu jau buvo 78 – eri. Juo rūpindavosi gydytoja Agnė Ambraziejūtė – Steponaitienė – rašytoja, visuomenės veikėja, Lietuvos universiteto dėstytoja.

Studentas Gediminas sako atlikdavęs gydytojos paskirtas procedūras.

KGB vyrai į J. Staugaičio buto duris pasibeldė 1948 – aisiais. Jie išsivedė antrakursį medicinos studentą. Suimti buvo ir kiti jaunuoliai, kartu su tėvais patekę į tremtinių sąrašus. Šitame sąraše buvo ir 32 hektarus žemės turėję Gedimino tėvai.

Tremtinių vagonas buvo formuojamas Pilviškių geležinkelio stotyje.

„Man pasakė, kad tame vagone turi būti mano tėvai. Kaip aš, lyg durnelis, apsidžiaugiau – ir didelį „grieką“ padariau pagalvojęs, kad tas Stalinas gal nėra toks blogas, jog leido mane atvežti pas tėvus.

Paskui paaiškėjo, kad mano tėvų vagone nėra. Tą pranešė sargybinis, kuris rėkdamas ir šautuvu mojuodamas raginęs mane lipti į sunkvežimį. Buvau nuvežtas į Šakių kalėjimą. Paaiškėjo, kad tėvai, palikę ūkį ir namus, pabėgo į Pagėgių rajoną, laisvus vokiečių butus.

Kalėjime teko patirti „kagebistų“ metodus. Laimei, atsilaikyti padėjo tėvų įskiepytos pamokos. Paleistas iš kalėjimo grįžau į Kauną ir sužinojau, kad esu pašalintas iš universiteto. Tokie mes buvome trys.

Mane išgelbėjo Jonas Staugaitis. Jis ėjo kalbėtis pas universiteto rektorių profesorių Juozą Kupčinską. Jis kartu su J. Staugaičiu leido laikraštį, kurio redakcija buvo J. Staugaičio bute. Pokalbis su J. Kupčinsku, XX amžiaus viena ryškiausių medicinos mokslo ir kultūros asmenybių, padėjo – galėjau grįžti į universitetą.“

Studijas baigusio gydytojo Gedimino Gaidžio kelias per Troškūnus atvedė į Likėnus.

Iki šiol gyvenantį Likėnuose, savo vadovavimo sanatorijai metu darbuotojams statytame daugiabučiame name, gydytoją G. Gaidį dabar kasdien lanko socialinės priežiūros darbuotojos.

Nesijausti vienišam padeda telefono skambučiai, anūkų apsilankymai.

„Aš dirbau ištisą parą – gyvenau Likėnais, sanatorija, – sako netgi ligos gniaužtuose elegancijos nepraradęs žmogus. – Man ir dabar neblogai, gaunu pensiją. Vieniems tie patys laikai geri, kitiems – blogi. Nuo žmogaus tai priklauso.“

Alfreda Gudienė