Genia Vaičikauskienė: „Panevėžys – mano kultūros sostinė“

Šiuo metu Genios Vaičikauskienės talento gerbėjai kūrėjos darbais gali gėrėtis Panevėžio dailės galerijoje, parodoje „Aukštaitijos dailė‘2014. Quo vadis?“, veiksiančioje iki gegužės 25 – osios. Čia, kartu su kitų autorių kūriniais eksponuojami ir atkeliavusieji iš netolimojo Subačiaus.

Kaimyniniame Kupiškio rajone, dažnai važiuojantiems maršrutu „Panevėžys – Kupiškis“, ir atvirkščiai, Subačius – tai pusiaukelė. Ir tą pusiaukelę jau ne vieną dešimtmetį menininkė vadina savo namais ir vieta, į kurią jauku nutūpti įkvėpimo paukštei.

PRIPAŽINO PAŠAUKIMĄ

-Iš tiesų esu kilusi nuo Salako – gimiau Paluodės kaime, mokiausi Salako mokykloje. Paskui nusprendžiau sužinoti, ką reiškia tas įdomus pavadinimas – bibliotekininkystė. Išvažiavau į Rokiškio kultūros mokyklą. Baigiau. Gavau paskyrimą į Subačių, – savojo atsiradimo krašte, apie kurį nei labai daug žinojo, nei kokias viltis siejo, istoriją pasakoja dailininkė.

Kadangi pagaliau ryžosi pripažinti tikrąjį savo pašaukimą – dailę, nepagailėjo ketverių metų ir baigė Panevėžio dailės vakarinę mokyklą. Nusprendusi, kad verta siekti rimtesnių studijų – rinkosi Šiaulių pedagoginį institutą, juolab kad ir dirbo tuo metu kaip tik pagal specialybę vietos švietimo įstaigoje.

-Turiu 38 – ių metų dailės mokytojo stažą, – sako Subačiaus gimnazijos dailės mokytoja – ekspertė, aukščiausią kvalifikaciją įtvirtinusi nuolat atnaujinamomis žiniomis ne tik Dailės akademijoje, bet ir vertingiausiuose patirties tobulinimo kursuose.

Šiandien kurianti pedagogė dažniausiai pristatoma kaip viena žinomiausių Aukštaitijoje keramikos meistrų. Nors, pasakoja, pradėjusi nuo tapybos. Pradžioje – ant drobės, vėliau ir ant šilko.

ARTI MOLIO – VISUOMET

1985 metais G. Vaičikauskienė tapo tautodailininkų sąjungos nare. Nuo tų metų ėmė dalyvauti ir parodinėje veikloje. Prie keramikos artėjo atsargiai, bet kryptingai.

-Kai prieš šešiolika metų netyčia nuvažiavau į seminarą Bebrusuose, Molėtų rajone, taip ir „užstrigau“, – šypsosi keramikė. – Nors ir iki to lemtingojo apsisprendimo visuomet buvau labai arti molio: aš jį ir kasiau, ir ploviau, ir minkiau. Tiesiog, manau, ieškojau savęs. Ir radau – Molėtuose. Nuo to karto – aš ten kasmet. Nepraleidau nė vienų mokymų. Tapau netgi savotiška metraštininke: susirenku visas laikraščių iškarpas: man rūpi, kas, kur ir kaip parašyta, parodyta filmuotuose reportažuose. Esu surinkusi visą įmanomą informaciją apie molėtiškių ir kitų kolegų rengiamus plenerus, dalyvius, jų, taip pat ir savo, darbų pristatymus.

G. Vaičikauskienė džiaugiasi, jog Molėtuose kaip tik užsimezgė viena gražiausiųjų pažinčių – su Laima Kiškiene, dar viena, ne mažiau aistringa už ją pačią, keramikos meno mylėtoja, Ramygaloje rengiančia kūrybines stovyklas ir jaunimui, ir suaugusiems. Todėl „Keramikos dirbtuvėse“ subatiškė – irgi nuolatinė dalyvė. Vežanti čia savo mokinius – jei stovykla jų amžiui, užsijuosianti prijuostę pati – jei suaugusiems. Rudenį niekuomet nepraleidžianti progos atvažiuoti į parodos atidarymą, kai žvakelėmis sužimba visi angelų sparnai, sužėri avelių garbanos, nes pleneras, vykstantis vasarą, dažnai brėžia tolesnius tikslus: žinant, jog laukia ilgas dirbinių degimo viena ar kita technika procesas, ir į parodą žiūrovai rinksis pačiu niūriausiuoju metų laiku, stengiamasi kaip tik ir kurti panašiomis į „Sparnuoti, šviečiantys, karūnuoti“ temomis. Tai, aišku, šviesos, liepsnos, šilumos simboliai. Na, o molis, šamotas – argi ne tinkamiausia priemonė šiai idėjai atskleisti? Juolab kai ugningam žodžiui atsistoja pati keramikė.

Moters kalbos emocionalumas neprilygstamas – jis visad skirtas pastebėti buvusiųjų šalia pasiekimams, pasidžiaugti jų laimėjimais, padėkoti organizatoriams.

KAP NIEKAS NIEKUR

Kas antrus metus Genia išsiruošia į Aukštaitijos dailininkų parodą. Tvirtina:

-Panevėžys – tai mano Kultūros sostinė.

Todėl išties malonu prisidėti prie kitų – rokiškėnų, pasvaliečių, biržiečių, panevėžiečių, besistengiančių praturtinti Panevėžio dailės galerijos sales. Šiais metais – itin plati kūrybos panorama: tapyba, grafika, skulptūra, meninis stiklas, keramika, tekstilė, videomenas, instaliacijos. Numatyta išleisti parodos katalogą.

-Apžvalginė profesionalaus meno paroda – puiki galimybė pamatyti, kokiu keliu šiandien eina Aukštaitijos dailė, – pastebi Dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė.

Personalinių tapybos ir keramikos parodų G. Vaičikauskienė priskaičiuoja per dvi dešimtis, grupinių sąrašas – arti penkiasdešimties. Laikas, kurio neskiria saviesiems mokiniams, dalinamas tarp gausių simpoziumų, plenerų, žodžiu, kūrybos – tai trumpučiai akimirksniai, sako menininkė, kuriuos praleidžianti su … savimi.

Dailės mokytoja didžiuojasi, kad jos mokykla, draugaujanti su panašia švietimo įstaiga Saint – Chamond Prancūzijoje, gali rengti tarptautines parodas, keistis mokinių ir mokytojų kūriniais.

Beje, su subatiškės kūryba turėjo galimybę susipažinti ir lenkai, ir slovakai, ir latviai.

„Kūrybos erdvės“ – taip vadinasi G. Vaičikauskienės inicijuotas projektas, kurį ji vykdo kartu su Kupiškio rajono dailės pedagogais. Sumanymo esmė – kurti taip, kaip niekas niekur to nedarė. Nepaneigsi: kupiškėnams sekasi.

 

Ingrida Paškauskaitė

 


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite:

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *