Geroji patirtis: Mokytojas + psichologas + mokiniai = originali pamoka

Pamoka – tai toks savaime suprantamas mokyklinio gyvenimo elementas, kad kai kurie švietimo terminų žodynai net nebando jos apibrėžti. O tie, kurie bando, apibrėžia labai trumpai ir panašiai: „pamoka yra mokymo periodas“, „mokymo vienetas per laiko vienetą“ arba „pagrindinė mokymo forma, ribojama laiko vienetu“. Tik XXI a. pagrindinio ir vidurinio ugdymo programų Bendruosiuose ugdymo planuose pamokos apibrėžimas šiek tiek išplėstas: ji apibūdinta kaip „pagrindinė nustatytos trukmės nepertraukiamo mokymosi organizavimo forma“.

O kaip apibrėžti, kas tai yra gera pamoka?

Verta pasiaiškinti ir šią sampratą. Šiuolaikinės ugdymo psichologija ir edukologija yra sukaupusios daug žinių apie veiksmingus pamokos organizavimo būdus ir metodus, tačiau jokie tyrimai neteikia vienareikšmių ir privalomų nurodymų, kokia turėtų būti gera pamoka. Teoretikai pamokas aprašinėja įvairiais būdais: pateikdami struktūrinius modelius, mokymo ir ugdymo modelius, principus, geros pamokos požymius. Tai vertingas idėjų šaltinis, tačiau ne receptai, kurie garantuotų kiekvienos pamokos sėkmę. Sunku numatyti, kuris metodas pamokoje būtų mokiniams priimtiniausias.

Atnaujintų bendrųjų programų tikslas – pritaikyti ugdymo turinį taip, kad kiekvienas mokinys pagal savo poreikius ir išgales bręstų kaip asmenybė, įgytų kompetencijų, būtinų tolimesniam mokymuisi bei prasmingam aktyviam gyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje. Todėl mokytojas, dirbdamas pagal naujas Bendrąsias ugdymo programas turi būti pasirengęs naujovėms ir jų pritaikymui kasdieniniame darbe. Labai svarbu, kad, keičiantis mokymo procesui, daugiau dėmesio reikia skirti ir paties mokinio patirčiai, siekti, kad jis pats būtų atsakingas ne tik už savo mokymąsi, bet ir už mokymosi rezultatus, už žinias. Mokiniai geriau išmoksta, kai patys aktyviai dalyvauja ugdymo procese, nėra pasyvūs, kai pamokos metu yra ugdomos jų dalykinės ir bendrosios kompetencijos.

Monotonija… Tai vienas iš tų dalykų, kurių su vaikais ar paaugliais dirbantieji nenori patirti savo darbe, o ypač pamokose. Sparti technologijų plėtra kelia naujus iššūkius valstybei, visuomenei. Tad mokyklai darosi vis sunkiau sudominti mokinius pamokoje, todėl ieškome naujų, netradicinių būdų ir metodų, kurie padėtų mokytojui ir mokiniui naujai pažvelgti į mokymo procesą.

Integruota pamoka tampa šiuolaikinio mokymo būtinybe.

Mokytojas pagal savo gebėjimus renkasi tokius metodus, kurie padėtų geriausiai pasiekti ugdymo tikslų bei uždavinių. Jei parinktas metodas nepadeda skleistis mokinio asmenybei, individualybei, tenka ieškoti kito metodo, todėl galima teigti, kad situacija tampa problematiška. Nėra universalaus, kiekvienam mokytojui ir mokiniui tinkamo metodo. Kiekvienas, išbandęs daugelį metodų, supranta, kuris labiausiai tinka mokiniams, tačiau, koks mokymo metodas yra geriausias, galima pasakyti tik tada, kai įvertinami mokinių mokymosi rezultatai ir mokymo tikslai.

Pamokose galima taikyti įvairius mokymo metodus: grupinį darbą, testus, diskusijas, debatus, interviu, anketinius tyrimus, dokumentų, įvairių informacijos šaltinių analizę ir įvairiapusį apdorojimą, inscenizacijas, projektų rengimą. Ne išimtis  – integruotos pamokos. Šių metodų dėka mokinys pasijunta asmenybe, atsiranda glaudesni ryšiai ne tik tarp mokytojo ir mokinio, bet ir tarp pačių mokinių. Jie labiau jaučia atsakomybę, mokosi išsakyti savo nuomonę, įsiklausyti, formuojasi savarankiškas mąstymas.

Kiekvienas mokytojas ir mokinys yra labai skirtingos ir savitos asmenybės. Jei neįmanoma sukurti vieno metodo, kuris visada ir visiems tiktų, vertinga ieškoti vis naujų, kurie leistų mums naujai spręsti problemas, paveikti mokinį, kurio neveikia tradiciniai būdai. Naujovės visada reikalauja daug pastangų. Naujovių įgyvendinimas gali būti nelengvas, sėkmė ateina ne iš karto. Norint padaryti ką nors nauja, visada reikia laiko ir kantrybės – ir mokytojo, ir mokinių. Mokytojas kartu su mokiniu turi surasti jiems patogius, tinkamus mokymo ir mokymosi būdus.

Norėtume pasidalinti gerąja patirtimi vedant integruotas istorijos ir psichologijos pamokas, kurios ne tik padeda įgyti žinių, formuoja vertybines nuostatas, savo asmenybės ir kitų asmenybių pažinimo, krikščioniškos elgsenos aspektus, bet taip pat tampa galimybe išradingai paminėti mūsų tautos valstybines šventes (Laisvės gynėjų dieną, Sausio 13-ąją –  ,,Laisvės medžiai“; Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, Vasario 16-ąją  – ,,Susitikimas su XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvių tautos asmenybėmis“; Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną , Kovo 11-ąją  – ,,Mano šeima – gimtinės dalelė“). Pagrindinis šių pamokų tikslas – skatinti mokinius pažinti save,  didžiuotis  prasminga savo veikla, savo šeima, gyvenamosios vietovės bei savo Tėvynės istorija, papročiais ir tradicijomis.

Ruoštis integruotai pamokai reikia iš anksto. Norint ją suplanuoti tenka suderinti labai daug dalykų:  pamokos temą, dėstomą medžiagą, vedamos pamokos struktūrą, įsivertinimą bei vertinimą.  Mokytojas taip pat privalo atsižvelgti į klasės lygmenį, mokinių motyvaciją. Dažnai mokytojui iškylantis klausimas, kaip mokiniai priims naujos medžiagos pateikimą, ar supras ją, ar patobulės jų dvasinis pasaulis. Todėl prieš naujos medžiagos pateikimą įtraukiame mokinius į diskusiją pateikiant keletą idėjų – klausimų naujos temos aptarimui.

Nors pasiruošimas tokio  pobūdžio pamokai ir užima daugiau laiko, tačiau privalumai akivaizdūs: mokiniams pamoka atrodo įdomesnė, naudojamos įvairios priemonės (ne tik video medžiaga, bet ir muzikos instrumentas – gitara), tokia pamoka tampa galimybe maloniai ir aktyviai bendradarbiauti, jaunesniam vedančiajam mokytis patirties iš vyresniojo, o vyresniam – pamatyti „jaunesnės“ patirties, emocionali pamoka žymiai vertingesnė už sausą taisyklių kalimą ar nuobodų rašymą lentoje.

Kai pamoką veda du mokytojai, gali būti sunku suderinti pamokų tvarkaraščius. Tačiau mokytojui ir psichologui tai tampa paprastesne problema, greičiau galimybe: mokytojui – paįvairinti pamoką, o ypač psichologui – ne tik būti pasyviu stebėtoju, bet ir pačiam aktyviai dalyvauti, pabūti, pabendrauti su klase, vykdyti švietėjišką, prevencinę veiklą naujai, neįprastai, ir net žaismingai. Kūrybingumui nėra ribų. Žingeidus mokytojas ar psichologas – naujovių ieškotojas, visada ras optimaliausią, reikalingiausią metodą.

Ką reiškia ugdyti?

Tai reiškia, kad, mes, mokytojai, psichologai ir kiti švietėjišką veiklą vykdantys specialistai, privalome įsisąmoninti, jog laviname ne tik kiekvieno vaiko protą, bet ir širdį.

Mūsų tikslas – taikant naujus pamokos metodus pakviesti visus mokyklos bendruomenės narius  ugdyti savarankišką, išsilavinusią, kūrybingą asmenybę su tvirta dorine, tautine bei patriotine dvasia.

O svarbiausia, kad vertinga veikla bei nuoširdžia meile  nuolat stiprintume savo šeimą, mokyklą, gimtinę ir mūsų Tėvynę Lietuvą.

Sėkmė lydės tada, jeigu vadovausimės  ir protu, ir širdimi. Tokį įprotį išugdo abipusė pagarba ir atsakomybė.

2019.04.01                                                                                      Pasvalys

 Istorijos mokytoja – metodininkė  Vlada Čirvinskienė,

psichologė Vilma Gaigalaitė