Gintarė Matuzaitė (11 kl.)

„Esu linksma, smalsi, aplankius įkvėpimui, mėgstu kurti. Mėgstu skaityti, ypač romanus, iš jų semiuosi idėjų“.

Mėnulio globa

 Gyvenu name. Antrame aukšte. Svajonių kambarys su langu stoge. Kiekvieną vakarą guliu po juo, matau žvaigždes. Jos jungiasi į Grįžulo ratus ir, rodos, linksma joms tenai, ramu, klajoja jos tamsiu, baugiu dangum. Jos turi viena kitą, o čia, šalia manęs, tylu ir nėr kam net už rankos palaikyti. Ilgai guliu, paskedusi dangaus skliaute, kol kažką šnabždant išgirstu. Mėnulio pjautuvas kartoja mano vardą ir taria: ,,Ei, žmogau, paimki mano ranką! Esu aš čia, su tavimi, tu ne viena – nusiramink!” Staiga pajuntu, kaip sukrebžda kažkas širdy – aš jau nebe viena, mėnuo, kuris toks pat vienišas, kaip aš, globoja mane ir to pakanka.

Neskubėk, pavasari!

Sausio vidurys. Einu taku, aplinkui žalia, nors turėtų būti balta. Po kojomis nešiugžda sniegas, o iš apsiniaukusio dangaus byra lietaus lašai, bet ne snaigės. Pasijuntu taip, lyg kažin kas būtų ne taip. Pagalvoju: ,,Gal taip turi būti, visko juk pasitaiko…” Tačiau staiga mano akys pastebi mažytį snieguolių krūmelį. Keli žiedeliai nenoriai bunda iš miego, kelia baltas galveles į šviesą… Dar anksti joms pabusti! Anksti! Tas vaizdas lyg ledinis durklas perveria sielą. Juk dar žiemos vidurys, o pavasaris jau skuba sugrįžti… Ką mes padarėme?!

Dangus – mano vandenynas

Kiekvieną vasarą maža mergaitė su šeima vykdavo prie jūros. Mergaitei patikdavo stebėti dūžtančias į krantą bangas, žaisti smėlyje. Bet džiaugsmas greitai praėjo. Maža mergaitė tapo beveik suaugusia mergina ir Baltijos jūros ošimas jos nebežavėjo. Mergina norėjo pamatyti vandenyną. Geriausia – Ramųjį – nes manė, kad mėlyni jo vandenys nuramintų nerimstančias, paaugliškas mintis. Tačiau nuvykti prie vandenyno jos šeima negalėjo, nes kelionė pernelyg brangi. Tai supratusi mergina pakėlė akis į dangų ir pamatė tai, ko dar niekada nebuvo regėjusi – dangus buvo visai tokio paties mėlynumo kaip Ramusis vandenynas, kurio nuotraukas buvo mačiusi internete. Ji suprato, kad dangus yra jos išsvajotas Ramusis vandenynas, kuriam ji gali patikėti savo šėlstančias mintis.

Baltas padarėlis

Ryte užėjau į ožkų tvartelį. Reikia pagirdyti, šieno paduoti. Visos ožkos nerimsta, laukia, kol gaus papusryčiauti, o guli tik viena. Einu prie jos pasižiūrėti – gal kartais susirgo? Akys užkliuvo už balto, šlapio gumulėlio bespurdančio šalia ožkos. Padarėlis sukaupė menkas jėgas, atsistojo ant laibų kojyčių ir gailiai sumekeno. Nauja ožkytė ką tik papildė ožkų gretas. Dabar ožkytei jau savaitė. Kiekvienąkart paėmus ją į rankas ir panardinus nosį į baltą, minkštą, kutenantį kailiuką ar pažvelgus į melsvas mažylės akis, sielą užplūsta meilė ir šiluma, o galvoje sukasi tik viena mintis – koks tai gražus gamtos kūrinys.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: