Gintarė Petruokaitė (9 kl.)

„Kūryba man yra būdas bent trumpam pabėgti nuo rutinos ir nuobodaus pasaulio. Bekurdama  atsiduriu savose istorijose. Jos duoda peno vaizduotei, kuri tikrovę perkuria pagal mano norus.“

Mirties pasaka

Baltai išsipuošusi Mirtis

Atsliūkino netikėtai.

Tačiau ne sielos atėjo ji pasiimti,

O tik papasakoti

Apie tai, kaip jai sunku,

Kaip negali klausytis raudų.

Raudų artimųjų,

Kurių mylimam metas atėjo.

Kokia ji vieniša!

Nepaliesta laiko tėkmės

Vis gyvena ir blaškosi,

Blaškosi, taip pat kaip ir aš.

Tačiau tikroji tiesa,

Kad aš esu Mirtis.

Tai nuo mano sielvartingo prisilietimo

Miršta meilė širdyje tyriausioje.

Skausmas

Manai, kad lengva,

Blaškytis tarp realybės ir sapnų?

Nerasti išėjimo,

Springti ašara karčia?

Tai mano mintys,

Trukdančios kvėpuoti.

Jos dvelkia žeme ir kapinių vėjais,

Apsigaubusiais skausmo apsiaustais.

Argi gali širdis mylėti,

Kai sužeista daužosi krūtinėj?

Bet ne, ji jau nebesidaužo-

Tai tik vėlė iš rūko šaukiasi paguodos.