Gražinos Sviderskytės knygos „Lituanica. Nematoma pusė“ pristatymas

Gruodžio 16 d. Viešojoje bibliotekoje vyko susitikimas su televizijos žurnaliste, istorinių dokumentinių filmų kūrėja, istorijos m. dr. Gražina Sviderskyte. Jau kurį laiką Kanadoje gyvenanti ir tiriamuosius darbus tęsianti Gražina Sviderskytė atvyko į biblioteką pristatyti pagal disertaciją parengtos monografijos – „Lituanica. Nematoma pusė“.

Tai išsamus mokslinis žurnalistinis tyrimas, pasakojantis tautos didvyrių Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą istoriją. Net septynerius metus autorė ieškojo ir tyrė JAV, Vokietijos, Lietuvos archyvuose esančius niekada neskelbtus istorinius dokumentus – nuotraukas, dokumentų faksimiles, schemas, žemėlapius, brėžinius, apklausos protokolus ir kt.

„Daugelis galvoja žinantys viską apie herojišką Dariaus ir Girėno skrydį bei tragišką jų likimą. Lakūnai garbinami kaip didvyriai, tačiau užmirštami kaip asmenybės. Prikurta daug straipsnių, knygų, dainų, filmų… Tačiau pasigedau dokumentalaus pasakojimo apie jų skrydį. Kokios asmenybės  Darius ir Girėnas buvo, kokiame istoriniame kontekste gimė jų svajonės, kokios paslaptys gaubia šį įvykį?, – susitikimą pradėjo autorė, atskleidusi vieną iš knygą inspiravusių priežasčių – susigražinti tikrą istorinę dokumentinę atmintį. 

Kaip teigė G. Sviderskytė, monografijoje, aprėpiančioje istoriją nuo 1927 m. iki pat šių dienų, nuodugniai aprašomas pasirengimas skrydžiui, skrydžio eiga, katastrofos aplinkybės, oficialūs tyrimai, slaptos ir viešos reakcijos, apie įvykį kurti mitai. Pasakojimo herojai – ne tik Steponas Darius ir Stasys Girėnas, bet ir daugelis kitų žinomų ar pirmąkart įvardijamų asmenų: lakūnų artimųjų, jų darbdavių, kolegų, draugų, bendražygių, politikų, diplomatų, karininkų, policininkų, Lietuvos laisvės kovotojų, rezistentų ir kt.

Viešnia pasakojo, jog iš karto po nelaimės, neturint pakankamai informacijos apie įvykį, susikūrė idealizuotas mitas arba kolektyvinis tautinis pasakojimas. „1935 m., po P. Jurgėlos knygos „Sparnuoti lietuviai Darius ir Girėnas“ pasirodymo, įsigalėjo romantizuota įvykio versija. Rusijai okupavus Lietuvą, atsirado ideologizuotas mitas, perkurtas tarybinei liaudžiai, nukreiptas prieš disidentus ir reakcingus išeivius JAV. Pasibaigus stalinizmo erai, „Lituanica“ istorija tapo propagandiniu instrumentu“, – pasakojo G. Sviderskytė.

Renginio metu išsklaidyti keli itin populiarūs ir gajūs „Lituanica“ gaubę mitai. „1933 m. vasarą nacių valdžia vengė bet kokių tarptautinių konfliktų – ypač tokių, kurie galėtų sukiršinti nacių rėmėjus vokiečius už Vokietijos ribų. Vokietijos valdžia bijojo, kad „Lituanicos“ tragedija gali išprovokuoti Klaipėdos krašto nacius kokiems nors veiksmams“, – lėktuvo pašovimo mitą paneigė istorikė. Autorė išsklaidė ir mitą apie lėšų skrydžiui nebuvimą. „Lakūnų vargingumo įvaizdis buvo netikslus ir pasitarnavo sovietmečiu kaip KGB propagandinė istorija apie fašistų žemę ir imperializmą“, – teigė ji. Paneigtas ir mitas, jog S. Darius ir S. Girėnas buvo artimi draugai. „Lietuvos didvyriais laikomus vyrus siejo tik dalykinė sutartis, kurią jie derino net 9 mėnesius“, – sakė G. Sviderskytė.  

Susitikimo pabaigoje autorė atskleidė tikrąsias katastrofos aplinkybes: „Lakūnai nebuvo suderinę skrydžio plano. Formaliai niekas nebuvo įspėtas, jie išskrido netikėtai, nepranešę, neturėdami radijo ryšio, nedegant šviesoms. Tragedijos priežasties hipotezė – prastos meteorologinės sąlygos (rūkas, gūsingas vėjas), besibaigiantis kuras, variklio gedimai bei pasirinkta nesaugi nusileidimo vieta.

Vakaro viešnia sulaukė įdomių klausimų, ne vienas renginio dalyvis susitikimui pasibaigus pasinaudojo proga įsigyti G. Sviderskytės knygą „Lituanica. Nematoma pusė“ su autorės autografu.

Indrė Rapkevičienė