Gražus Veronikos gyvenimas

Būna žmonių, kurie, kad ir kur bebūtų, kokiais laikais begyventų, aplink save skleidžia tokią stiprią gerumo, meilės, kūrybos šviesą, kad visiems šalia jų to gėrio užtenka, o šviesos bent po kruopelytę tenka. Tokia yra Tverečiaus krašto šviesuolė, mokytoja, poetė, romansų atlikėja Veronika Eitminavičienė. Kam bent kartą teko su ja bendrauti, ilgam prisimena jos šypseną, optimizmą, gražų balsą ir įgimtą eleganciją bei orumą. Per savo ilgą amžių moteris tiek daug ir taip ryškiai žibėjo įvairiose mokyklos ir bendruomenės šventėse, rajono literatų klubo ,,Lelija“ renginiuose, visur, kaip pati sako, buvo reikalinga, kviečiama, visur matoma, girdima…

Spalio 10 dieną 90-ojo jubiliejaus proga Veroniką gražiai pasveikino visas būrys svečių. Ilgų metų, stiprios sveikatos ir ramių dienų jai linkėjo savivaldybės mero pavaduotojas Juozas Rokas, seniūnas Aivaras Lozda, socialinė darbuotoja Rasa Volkovskienė, bendruomenės pirmininkė Janina Paulavičienė ir socialinio darbuotojo padėjėja Rima Kaukėnienė, lankanti dabar jau sunkiau vaikštančią moterį. Bibliotekos ir literatų klubo ,,Lelija“ narių sveikinimus perdavė klubo kuratorė Laima Banienė.

Veronika Eitminavičienė gyvena Dietkauščiznos kaime, name, kurį kartu su vyru Konstantinu pasistatė iš savo šeimos dvaro arklidžių medienos. Jaunoji dvarininkaitė patyrė visai ne dvarininkišką gyvenimą. Tik jos prisiminimuose dar gyvi nostalgiški vaizdai iš senelio Jono ir jo brolio Motiejaus Matkevičių valdyto Pakalniškių dvaro, kuris tarybiniais metais sudegė. Veronikos mama Juzefa Matkevičiūtė ištekėjo už felčerio Franciškaus Tarasevičiaus. Veronikos jie susilaukė 1932 m. spalio 1-ąją, bet tuomet buvęs labai prastas oras, kaip tyčia, dar ir dvaro fajetonas sugedo, taigi mergytę miestelin nuvežė tik spalio 9-ąją. Taip ir liko ši diena dokumentuose įrašyta. Veronika sakė niekada nemėgusi švęsti savo gimtadienių, visada jautėsi lyg apsimelavusi, nes buvęs toks atvejis, kaip tvarkant kažkokius dokumentus paskambinusi moteris pasakė, kad jos tikroji gimimo data ne tokia.

Lenkų laikais tėvas buvo Tverečiaus apylinkės pirmininkas, vėliau rusų nuteistas ir 8 metams įkalintas Polocke. Veronika turėjo dvi seseris ir brolį. Šeima pabėgo į Baltarusiją, kur slapta gyveno. Mamos brolio Povilo šeima ištremta į Sibirą, o po tremties metų išvyko į Lenkiją. Taip ir liko visi išblaškyti. Seserys tarybiniais laikais savo gyvenimus sukūrė Vilniuje, brolis – Estijoje. Dabar jos dvi su sesute Maryte belikę, sesuo turi namą tame pačiame kaime, kur iš Vilniaus pavasaroti atvažiuoja, tada viena kitą aplanko, pasikalba…

Veronikai, kaip ji sako, dėl gerų žmonių pasisekė, ją į savo namus Daugėliškyje priėmė tėvo kolega. Ir maitino, ir rengė, ir į mokslą leido. Daugėliškyje baigusi 7 klases įstojo į Švenčionėlių pedagoginę mokyklą. O paskui gražiai per gyvenimą nuvingiavo jos mokytojavimo metai ir mylimo darbo patirtys, kuriomis ir šiandien pasidžiaugia. Tokia daugybė būta jos mokinukų, kolegų mokytojų, sutiktų mielų žmonių… 1953 m. buvo paskirta dirbti į Skuodo rajono Šačių pradinę mokyklą, po metų grįžo į savo kraštą ir dirbo Budninkų, Andriejaukos pradinėse mokyklose, vėliau Tverečiuje. ,,Kokią krūvą padėkos raštų iš tų laikų turiu, net į Maskvą buvau išsiųsta, o Švietimo skyrius man kasmet kelialapius į sanatorijas silpnoką sveikatą pataisyti duodavo…“,– pasakoja Veronika. Laisvalaikiu aktyvi ir kūrybinga moteris dalyvavo kultūros namų saviveikloje: kūrė eiles, romansus, dainavo, tapė paveikslus. Dabar tie paveikslai – daugiausia romantiški peizažai su beržais – puošia jos namelio kambarių sienas. Tai tikrai maloniai nuteikia. ,,Prisimenu, kaip mane aplankęs naujasis seniūnas pasakė, kad gražiai gyvenu…“,– džiaugiasi Veronika ir sudainuoja vieną iš savo mėgstamų romansų.

Veronika ištekėjo 25-erių. ,,Su Konstantinu susipažinome dar visai jaunučiai Baltarusijoje, jis buvo iš labai tikinčios lenkų šeimos, labai geros dūšios žmogus. Aš jį lietuviškai išmokiau ir kai jau susituokę apsigyvenome, jis puikiai šiame krašte pritapo…“,– pasakoja Veronika. Vaikų jiedu nesusilaukė, taip jau buvo skirta – vienu du gražiai sutardami gyveno. Pagal dokumentus Veronikos pavardė Eitminovič, nes taip juos Baltarusijoje surašė, tačiau ji visada save vadino ir žmonės ją pažįsta kaip Eitminavičienę, todėl ir šiame aprašyme tegul taip lieka.

Veronikai jos jubiliejaus svečiai sugiedojo ilgiausių metų ir linkėjo toliau džiaugtis tuo gražiu gyvenimu ir gerais žmonėmis šalia, tais, kurie aplanko, padeda, pakalbina. Tuomet ir vienatvei vietos nelieka, ir ruduo neatrodo toks liūdnas…