Miniatiūros
***
Vienišas lašas nukrito iš dangaus ant didelio medžio. Lašelis bėga, skuba margais lapeliais. Jis ieško išėjimo iš medžio lapijos. Vis skuba ir skuba pasiekti žemę ir pritrūkęs kantrybės krenta žemyn kartu su geltonais medžių lapeliais.
***
Bėgantis rašalas nudažo popierių juodai. Užlieja it patvinusi upė. Nepalieka nieko: nei meilės, nei džiaugsmo, nei džiaugsmo trupinėlio. Nusineša ji viską, kas brangu be jokio gailesčio. Pradangina viską amžinai…
***
Laikas bėga, nenuilstamai teka lyg upė. Vieni žmonės gimsta, kiti miršta. Aš – viena iš milijardų. Skubu į mokyklą, skubu namo. Skubu gyventi, lyg bandydama pavyti bėgantį laiką. Jis bėga, bėgu ir aš. Su kiekviena diena vis senstu, nykstu, kol galiausiai esu nupučiama lyg dulkelė, o mano vietoj atsiranda kitas… skubantis…
***
Aš žiūriu į krištolinį mėnulį, į vienišą raudoną suoliuką nykiame rudenio vaizde. Žiūriu pro langą ir laukiu jaukiai įsisupusi į pledą. Aš laukiu tavęs sugrįžtančio…
***
Skaisti vasaros naktis. Parkas apšviestas sidabrinės pilnaties. Sėdim abu, žiūrim į žvaigždes ir svajojam. Kaip būtų gera, jei būtume amžinai kartu. Bet… rausta dangus, žvaigždės slepiasi už debesų…
Mes abu pasukam skirtingais keliais…
***
Pasiklydo liepsnelė miško glūdumoj. Sušalo, sušlapo vargšelė. Vienui viena, veriama baimės vidury tuštumos. Ir nors ji vienui viena, vis ieško ir ieško. Gal ras, o gal ne, tą vienintelį takelį, vedantį į šviesą.
Gal ras, o gal ne…
***
Tyli naktis. Ošia medžiai, žybsi žvaigždės. Tyliai krenta baltos snaigės, kiškelis slepiasi po egle. Lauke šalta, šlapia, tačiau gražu. Žiūri kiškelis ir grožisi, kaip jo namai – miškas – slepiasi po sniego paklote.
***
Sėdžiu įsisupusi į minkštą chalatą ir gurkšnoju rytinę kavą. Stebiu, kaip už lango šokančios snaigės pamažu nudažo žemę baltai, aprengia medžius baltu paltu. Žiūriu į skubančius žmones, kurie nori kuo greičiau grįžti namo, kur šilta, kur gera, ir gurkšnoti arbatą arba kavą kaip ir aš…
***
Mėlynas dangus pilnas liūdnų žvaiždžių. Jos dūžta, krenta iš dausų. Jos daužo žmonių svajones, norus, tylomis pasakytus žvaigždėms…
***
Naktį, kai negaliu miegoti, kai negaliu sapnuoti, aš svajoju. Svajoju apie galingą medį, pasipuošusį baltais žiedais, apie kalnus, apžėlusius žole, ir raudonų gėlių jūrą. Svajoju apie gėlę, pražystančią mano darže, apie saulės spindulėlį, rytais šildantį man veidą, svajoju ir apie lietų, gaivinantį ir šiltą. Svajoju apie pavasarį.
***
Didelės akys, raudonos lūpos. Tu ir aš žvakių šviesoje. Skamba muzika. Ak, kaip gera vėl būti kartu, kaip tavęs pasiilgau. Pasiilgau mūsų pašnekesių, tavo balso. Pasiilgau ir mūsų tylos, praleistų kartu vakarų…
***
Vakaras. Einu plačiu parko taku. Tylu. Aplinkui nėra gyvos dvasios: nei žmogaus, nei gyvūnėlio, tik aš vienui viena it pasiklydęs vaiduoklis. Vienišas vaiduoklis plačiame take…
***
Vasara. Karštas smėlis degina kojas. Saulės spinduliai glosto mano veidą, šildo, ramina. Ošia jūra. Bangos vis ritasi ir ritasi ligi kranto, o pasiekę – grįžta atgal. Vėl ir vėl… Ramu…
***
Saulė – tai sužeistas elnias, kuris mina taką danguje, drebindamas auksinius ragus, žybsintis savo gražiom akim.
Saulė – tai rusenanti ugnis, kuri keliauja pilkšvu dangumi, nepalikdama nei vieno debesėlio, kad pražystų lietaus žiedais.
***
Ledinis vėjas žnaibo žandus, ledu padengia širdį, kuri krenta, dūžta į tūkstančius blizgančių šukių. Kas jas surinks, kas sulipdys sudužusią širdį?
Kiekvieną dieną mergaitė ieško išsibarsčiusių šukių, lyg dėlionę jas delioja ir iš naujo kažką kuria, bet trūksta kelių dalių, kurios jau seniai išnyko, pasimetė, subyrėjo. Širdies nebesulipdysi…
***
Dangus vis tamsėja ir tamsėja, dažydamas mėlyną ant mėlyno. Naktis vis gilėjo ir gilėjo, žvaigždžių ir mėnulio nerodė.
***
Temsta. Atsiranda pirmosios žvaigždės, staiga tarsi kažkas būtų pažėręs sidabro blizgučių ant pasaulio krašto.
***
Žiema. Už lango viskas balta, palengva krenta snaigės. Sukasi ir sukasi ratu, kol galiausiai pasiekia žemę. Lauke šalta, tačiau namuose jauku ir šilta.
Kvepia mandarinais.
Kvepia Šv. Kalėdomis.
***
Tas vasaros lietus, toks šiltas, gaivinantis. Lietus, pagirdantis ištroškusius po ilgos kaitros, atnešantis džiaugsmą. Pagaliau galiu atsikvėpti nuo svaiginančios kaitros. Galiu iš naujo grožėtis nepaprasta gamta, žaisti rugių laukuose, pinti kasas ir pienių vainikus.
***
Tokia trapi ir nedrausminga snaigė nusileido ant mano blakstienos. Tą akimirką aš užsimerkiau, o ji – ištirpo. Kaip gaila! Tai buvo vienintelė ir nepakartojama snaigė.
Vienintelė ir nepakartojama todėl, kad buvo tokia drąsi.
Grėta Kurapkytė
