Gustė Čižauskaitė

„Gustės nesupainiosi su niekuo. Ji kitokia … ir savo aprangos stiliumi, ir mąstymu, ir pomėgiais. Neprognozuojama. Gali ignoruoti bet kokią kūrybinę užduotį, bet gali ir nustebinti, šokiruoti…” – apie jaunąją literatę rašo ,,Žemynos” progimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Liudmila Putauskienė

Apokalipsiškai

Aš esu GU. Gyvenu su kitais žmygiais ant šlapio marmalo, apaugusio susisukusiais kringeliais, kuriuos dažnai apdergia krangaliai. Po kringelių marmalu išsikapstome krungalių, kuriuos ryjame žalius ir keptus…

Nežinau, nei kada, nei kaip atsiradau ant mūsų Žė. Bet senieji žmygai pasakoja, kad ši marmalynė Žė yra panaši į mūsų valgomus krungelius ir anksčiau ją vadino Žeme. O virš jos skraido ir skraido krangeliai . Pasigausi – prisikrangaliuosi.

Rengiamės krangalių šiurenomis, kurias sutvirtiname kringalių virvagaliais. Sajos šilumos paženklinti gimsta mūsų žymiai ir tupi snarglėti po kringeliais. Nežinodami  laukia to, kas neišvengiama.

Per visą krangalynę leidžiasi didelis ,blizgus, visai neviliojantis KAŽKAS…Nejau išsipildys žmygių pranašystė? Mus susišluos DIMAKRI ir nusineš? Ten viskas bus kitaip – galėsim sočiai prisikrangaliuoti ir lėkti virš ŽĖ kaip laisvi krangaliai. Ir mūsų mažieji žymiai nebetupės susirietę ant marmalynės, o išsities ir pakils į šviesulį…Bet tai nebus Ro, tai bus tik liekanos ŽĖ.

Katiniškai

Turiu mylimą, meniškos sielos katiną Pūkį. Kadangi su žmonėmis dažnai nesusikalbu, tai jis – mano pašnekovas, psichologas ir eilių klausytojas.

Aš eiliuoju:

„Kodėl į kojas man trinies,

Pūkuotas mažas padlaižy?

Ak, Pūki, nori „WISKAS” daug

Priryt ir lėkštę išlaižyt…”

Jis murkuoja katiniškai:

„A kū man ilgus tapus brūžiji,

Išsivilnijęs tapų čiulpalai?

Nu, Vilnus ” Amen” maksi spirga

Sprogt gurkt  und gurkt galai”.