Gyvenimas be savo gyvenimo

Dabar Lietuvoje kuriama valstybė menkai turinti kultūrinių ambicijų. Ji  pamėgdžioja kitus, vartoja  kitų pagamintą niekalą ir tuo besidžiaugianti.

Iš kitos pusės yra nekenčiami tie, kurie nevartoja to visuotinio niekalo kultūroje ir gyvenime. Dažnai tyčiojamasi iš to, kas gali ar turi išlikti ateičiai.

Yra prasidėjęs  beveik visuotinis bėgimas ne tik iš Lietuvos, bet ir iš savo kultūros ir istorijos. Bėgantį žmogų gali sulaikyti čia Lietuvoje kuriamas bendras gėris, bendras sutarimas: kas yra valstybė ir kam ji tarnauja. Jau tapo blogas tonas  minėti… lietuvių tautą. Lyg kažko bijantis. Veržiamasi tapti pasaulio piliečiu. Kas tai yra?

Vis tiek kiekvienas iš jų turi tik vieną tėvynę ir vieną gimtą kalbą. Dabar patariama elgtis korektiškiau: sakyti “Lietuvos tauta“. Teisi kultūrologė Viktorija Daujotytė klausdama: ar kada galėsime būti savimi – be nurodymų, kokie turėtume būti?

Gyvenimas tapo vis greitesniu ženklų atpažinimu (Donatas Katkus). Ženklus atpažįstanti visuomenė viską iškelia į paviršių, kad būtų lengviau gyventi. Bet ar prasmingiau? Gyvename politinio primityvizmo laikais.

Mes pasiekianti informacija tampa fragmentiška, ji nuolat trumpinama ir kartojama, bet ji neskatina mąstymo. Politiniame gyvenime tapo svarbi ne politinė argumentacija, bet nerealių pažadų kartojimas, žmogaus įvaizdis, jo atpažinimo ženklas, savireklama. Bet tai tinka nemąstantiems žmonėms.

Šiandien vartotojai gali įsigyti viską, ko jam reikia. Prekiauti tuo, ką gali gauti sunkiausiai – vaizduotės, emocijų lavinimą, mąstymą – nelengva. Tam reikia nemažai pastangų. Sunkiau atsispirti pigių reklamų sužadintiems kūno poreikiams.

Dirbdamas mokykloje jausdavausi negerai skaitydamas trumpinimus: LT istorija, LT valstybė. Pabraukdavau, kad atkreiptų dėmesį į netinkamą trumpinimą, nepagarbą ir  ne tik žodžiui. Matydavau dalies mokinių nepasitenkinimą.

Dabar vėl skubama ir atsiranda trumpinimai : LRT lyg nebūtų Lietuvos radijo ir televizijos pavadinimo.  Tas žodžių, net kalbos trumpinimas tai savanoriškas bėgimas į nuo tautos kultūros į tautos… skerdyklą. Iš tos pačios nepagarbos  Panevėžyje yra gatvė: J. T. Vaižganto. Tikriausiai netilpo pilnas pavadinimas. O juk galėjo būti tiesiog Vaižganto, kaip ir Žemaitės gatvė.

Pavojaus varpai skamba neprarasti gimtosios lietuvių kalbos, nes jos praradimas reikštų Lietuvos praradimą.Gaila, kad ši sąmonės erozija reiškiasi… išsilavinusių žmonių galvose. Verta priminti, kad 1918 m. Lietuvos valstybę iš naujo kūrė iš kaimo kilusi inteligentija.

Istorija liudija, kad  išliko tos šalys, kurios ką nors vertingo sukuria. Kuriama siekiant išsilaisvinti iš pavergimo, beviltiškumo, praeities košmarų, ilgintis praėjusių Nepriklausomybės laikų.

Vis rečiau žmonės  sako: gyvenu. Dažniau ištariama : dirbu, tarnauju, turiu verslą. Bet tai ne vienas ir tas pat. Gyvenu, vadinasi džiaugiuosi artimųjų, kaimynų laimėjimais, užjaučiu žmogų varge ir skausme. Saugau ir branginu gamtą. Kultūra ir gamta labiau išlaisvina, sutaurina negu politika, valdžia. Tai liudija tie, kurie tai pajuto savo kailiu. Normalus gyvenimas negali būti tik politika (Marcelijus Martinaitis). Yra norinčių politiką paversti net teismo procesu, įteisinančiu savo teisumą įtvirtinti jėga…

Skaičiau, kad yra net „apsinuodijusių“ politika ir taip daro atrodo protingi, išsilavinę žmonės. Todėl pakinta jų elgesys, bendravimas su kitais. Ir kaip praregėjimas išgirstame kai kurių  pasiteisinimą, kas  mane nešė į tą galerą?

Nuo seniausių laikų netrūko utopinių idėjų apie žmonių vienybę, visuotinę laimę. Dar mūsų kartai gerai pažįstama „ šviesi komunizmo ateitis“. Bet daugiausia žmonių nužudyta vardant tos „komunizmo šviesos“.

Dabar mažai tikiu, kad gali ateiti į valdžią „teisingi“ žmonės, nes tam reikia pašalinti, nustumti kitokius „neteisingus“ žmones. Moralė visiškai nustumta į pakraščius.

Niekas žmogui negali paaiškinti, kas yra teisingumas. Gal tai būtinybė būti saugiam, kai laikomasi nustatytos tvarkos, bendro susitarimo. Tačiau nieko nebus, kol viešpataus grupiniai intersai, dideli pinigai. Dar save raminu: juk  niekas nesikeičia nuo amžių…

Lieka  troškimas nebijoti gyventi savo gyvenimą. Kas to nebijo, tam nėra baisi ir mirtis. Dabar jau dažniau manęs klausia, kaip gyveni?  Ir netikiu, kad dabartinis amžius nieko nevertas. Net Europa dabar mokosi iš mūsų „dainuojančios revoliucijos“, įvykusios prieš 30 metų. Tuomet jėgą nugalėjo tautos dvasia. Vis dar galvoju  apie gyvenimą, kuriame būtų  daugiau tikrumo, savos tautos  gyvenimo.

 

Juozas Brazauskas, istorikas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: