Atokiau nuo didelių kelių įsitaisęs Stagalėnų kaimas – netoli Linkmenų, vienoje vaizdingiausių Ignalinos rajono ir Lietuvos vietovių, tarp ežerų, miškų ir kalvų. Iš čia nesunku pasiekti Ginučius, Ladakalnį bei kitus Aukštaitijos nacionalinio parko objektus. Šiame kaime Jurgita ir Tomas kuria savo gyvenimo žalią ir ramų svajonių kampelį. Vokiečių ir anglų kalbos mokytojai, studentės Gretos ir gimnazisto Mato tėvai, prieš penkerius metus atradę seną sodybą ją pavertė puikiais šeimos namais. ,,Gyventi kaime gera“ – tai pavadinimas vienos sekmadieninės LRT laidos, pasakojančios apie kaime įsikūrusias, sėkmingai ūkininkaujančias, įdomias veiklas bei verslus kuriančias šeimas. Jis puikiai tinka ir Samoškų šeimai, pamėgusiai kaimo ramybę, tylą, patyrusiai, kad be nesibaigiančio darbo tai dovanoja ir daug gėrio: nuolatinį buvimą gamtoje, laisvę, erdvę, galimybę kurti grožį, realybe paversti svajones, įgyvendinti planus.
Atvykęs į Samoškų sodybą Stagalėnuose, pirmiausia pasigroži žaliuojančios vejos plotais, gražiai sutvarkyta aplinka ir tvirtai suręstu namu. Sodybos šeimininkas beveik viską padaro pats. Jis stato, užsiima medžio dirbiniais, net akmenis skaldo ir jais puošniai įrėmina sodybos augalijos plotus. Šiuo metu rengiami pamatai dirbtuvėms bei puiki erdvė laužavietei – naujos vietos meistrystei ir maloniems pasisėdėjimams. Na, o šeimininkė vedasi į šaltalankių giraitę. Didelės oranžinės uogos aplipę šakas – čia kiekvienas gali atvažiuoti ir už nedidelę kainą prisiskinti tų vertingų uogelių. Gali ir Jurgita priskinti, bet tada, žinoma, kainuos brangiau. O viskas prasidėjo nuo to, kad moteris visada labai mėgo šaltalankių arbatą ir jos vyras pažadėjo pasodinti kelis medelius. Bet kai jau sodino, tai sodino! Dabar medeliai paaugę, gražiai eilėmis sustoję, išsišakoję – gera tarp jų pasivaikščioti. Tuose žaliuose, maloniai pavėsinguose koridoriuose Jurgita rengia edukacijas, degustacijas. Ji gali ilgai kalbėti apie vitamingųjų šaltalankių naudą, skonius, uogienių ir arbatų paruošimą.
Gyvenimas kaime nėra vien romantiški vaizdai ar ramūs vakarai. Tai kasdienis darbas, kantrybė ir prakaitas. Tačiau viskas atsiperka, kai moki džiaugtis gražiais dalykais, kai supranti, kad esi ten, kur ir turi būti, o kelias ir pasirinkimas pasirodo buvę teisingi. Samoškų šeima 13 metų gyveno Rokiškyje, dirbo mokykloje, turėjo išpuoselėtą sodybą. Ir vieną dieną nusprendė išvažiuoti į Vokietiją, nes buvo pavargę nuo mokyklos šurmulio, nuo rutinos, norėjo išbandyti kažką naujo. Daug kas juos tada atkalbinėjo, sakė, kad neprotinga taip viską imti ir palikti, bet jie drąsiai žengė tą žingsnį ir dabar nesigaili. Vokietijoje jauna šeima gyveno ketverius metus. Svečioje šaly jie tikrai neblogai įsitvirtino ir sėkmė lydėjo. Jurgita lavinosi kaip integracijos specialistė, vokiečių kalbos mokė emigrantus. Nagingas ir sumanus jos vyras dirbo su baldininkais. Tačiau meilė Lietuvai ir nostalgiškas ilgesys vieną dieną visgi nugalėjo. Jie sugrįžo, o sąsajos su Vokietija liko. Jurgita vadovauja tarptautinės žmogaus teisių organizacijos Lietuvos skyriui, aktyviai bendradarbiauja su bendraminčiais vokiečiais. Ji vyksta į Vokietiją ir kaip vertėja. Moteris sakė, kad veiklos yra tikrai daug – tik spėk suktis. Samoškų sodyboje pastatyta ir parduotuvė, kurioje prekiaujama iš Vokietijos atvežtais sendaikčiais. Parduotuvė tikrai populiari, joje galima atrasti įvairių mielų ir naudingų daiktų daiktelių, kokybiškų drabužių. Tą išmanantys įvertina – lankytojų ir iš Ignalinos, ir iš kitų miestų čia netrūksta. Jurgita savo svečius mėgsta pakviesti į jaukią pirtelę, pavaišinti šaltalankių arbata.
,,Man kaimas yra ramybė. Tyloje galiu kurti, pasinerti į savo vidinį pasaulį, susikaupti dideliems ir geriems darbams, realizuoti projektus. Mano vertybės aiškios ir nesikeičiančios – tai šeima, santykiai su žmonėmis, pagalba kitiems ir meilė gyvenimui. Džiaugiuosi, kad po emigracijos Vokietijoje grįžome namo, čia mūsų vieta…“,– šypsodama sako Jurgita. O jos vyras Tomas priduria: ,,Jei esi su tau tinkamu žmogumi, visai nesvarbu, kur tu gyveni, kaime ar mieste. Viskas įgyja prasmę tik tada, kai darai, ką mėgsti. Mums abiems šeima – didžiausia vertybė.“.
Šeimos sodyba turi ir savo įdomią istoriją. Iš Stagalėnų kaimo ir būtent iš šios vietos į platų pasaulį XX a. pr. iškeliavo Nadas Rastenis. Jaunystėje emigravęs į JAV, ten baigęs mokslus, tapęs advokatu, rašytoju, vertėju, poetu, lietuvybės ir jos kultūros puoselėtoju. Už garsiąją poemą „War‘s Curse“ („Karo prakeikimas“) 1967 m. Nadas Rastenis buvo pristatytas „Nobelio Taikos“ premijai gauti. Tai pirmas ir kol kas vienintelis lietuvis, susilaukę tokio įvertinimo! Kaip sakė Jurgita, iš senojo Rastenių namo beveik nieko neliko, tačiau naujiesiems šeimininkams smagu žinoti šią istoriją.
Jau 26-erius metus Jurgita ir Tomas kartu – daug norintys, nuolat veikiantys, nuoširdžiai dirbantys, kuriantys, vienas kitą mylintys ir vertinantys. Jurgita apie savo jausmus gali labai atvirai kalbėti, socialiniuose tinkluose jos draugai pasidžiaugia šiltais įrašais ir nuotraukomis. ,,Ten, kur kriauklė užkišta plaukais, o veidrodį puošia vandens purslai. Ten, kur tenka ginčytis dėl remonto namuose ar vaikų mokslų, kur batai mėtosi viduryje prieangio, stalčiuose nerandi žirklių, o kojinės dingsta be žinios. Tačiau visa tai bereikšmiai dalykai, palyginus su tais dideliais jausmais, gyvenančiais viduje: meilė, pasitikėjimas, atvirumas, aistra…“,– toks smagiai nuoširdus pasidalijimas buvo jų vestuvių metinių proga.
Samoškų šeimos istorija primena, kad tikrieji namai gimsta iš meilės vienas kitam, iš drąsos keisti gyvenimą, iš tikėjimo savo pasirinkimais ir noro dalytis tuo, ką sukūrei. Tarp ežerų, miškų ir šaltalankių eilių gimsta ne tik nauji sumanymai, bet ir ypatinga dvasia, ypatingi jausmai. Gal todėl išvykdamas iš šios sodybos nejučia pagalvoji – gyventi kaime iš tiesų gera, kai žmonės savo darbu, širdimi ir meile kuria gražesnę aplinką, bendrystę, bičiulystę, o tuo pačiu ir gražesnį pasaulį.
Lina Kovalevskienė
