Į Japoniją – atrasti … Lietuvos

Tekstilininkė, menotyrininkė, Dailės akademijos dėstytoja, Vilniaus universiteto Orientalistikos centre skaitanti Rytų Azijos meno kurso paskaitas –  Dr. Miglė Lebednykaitė visus kūrybinius sumanymus pradeda nuo Panevėžio.

Todėl, sako, kad gimtajame mieste liko ne tik aibė sentimentų, tėvų namai su laukiančiais saviškiais, bet ir draugai, bendraminčiai, jos kūrybos vertintojai – žmonės, kuriems pirmiausia skuba parodyti, kuo gyvena pastaruoju metu, kokie kraštai ir susitikimai įkvepia, kokių kultūrų tyrinėjimas baigėsi stulbinančiais atradimais, ir prie kokios minties vis grįš ir griš, nes šioji pasirodė neišsemiama. Dažnai net menininkių grupę „Baltos kandys“ suagituoja naujausius darbus atvežti į Panevėžį, o tada, lyg gavę palaiminimą, jie jau drąsiai keliauja į pasaulį – Olandiją, Argentiną, Japoniją, Kiniją, Indiją. Tačiau bene labiausiai menininkę šokiravo netikėtumai Japonijoje, kai, daugeliui neįsivaizduojamoje tolybėje, ji staiga pamatė … Lietuvą.

TROŠKIMAI – PRIJUOSTĖJE

Į Dailės galerijoje surengtą Miglės Lebednykaitės paskaitą „Prijuostė kaip apeiginis atributas“ susidomėjusieji rinkosi būriais: pirmiausia todėl, kad, kaip visiems seniai žinoma, ji netuščiažodžiauja, ir, jei jau rengia pranešimą, vadinasi, jis bus stiprus – informatyvus, emocionalus, vaizdingas – nuo pat pirmojo iki paskutiniojo sakinio. Juolab kad pernai ji apgynė humanitarinių mokslų srities daktaro disertaciją „Šventadienės prijuostės Lietuvos kultūroje. XIXa. – XXa.pirmoji pusė“.

Paskaitos klausytojams taip pat pristatytas režisierės Irinos Volach dokumentinis filmas, pasakojantis apie Baltarusijoje, Rytų Polesėje išlikusį senovinį ritualą, kuomet sakralia auka tampa ne tik maistas, įvairūs papuošalai, bet ir rankšluosčiai, skarelės, prijuostėlės.

-Prijuoste, kaip apeiginiu atributu, susidomėjau studijuodama Japonijoje, – po paskaitos AINAI pasakoja tekstilininkė, pabrėždama, jog kruopščiai užrašinėjo ne tik tenykščių tekstilės meistrų išmintį, bet stengėsi pažinti tautos kultūrą. – Ten labai daug šventyklėlių, skirtų šintoistams, kitaip tariant, animistinės, arba pagoniškosios japonų religijos išpažinėjams. Negali nepastebėti: visos lapių skulptūrėlės parištos raudonomis prijuostėlėmis. Tos skulptūrėlės skirtos Inari dievybei, globojančiai derlių. Balta lapė – tai Inari pasiuntinė ir laukų sergėtoja. Prijuostėlėmis juosiamos ir kitos dievybės – tik jau neapleidžiančios vaikų, keliautojų, gelbstinčios iš pragaro sielas – skulptūrėlės. Tai ir buvo ta didžioji inspiracija – pradėjau domėtis, kokia gi lietuviškosios prijuostės istorija. Kaip ir tikėjausi, sąsajų atsirado: Dzūkijoje dar menamas paprotys – ant kryžiaus rišti mažą prijuostėlę. Mainais tikėtasi dangaus dosnumo šeimai – kad šioji santarvėje, pritekliuje gyventų.

XIX amžiuje, anot M. Lebednykaitės, ši tradicija buvusi vestuvių papročių dalimi: jaunoji, nutekėdama į svetimą, vyro, kaimą, būtinai turėdavo prijuostėle apjuosti kryžių – kad čia gyvenanti bendruomenė ją saviške laikytų, kad naujoji šeima kaip dukterį priimtų. Ta maža, ant kryžiaus pakabinta prijuostėlė tapdavo ir šeiminės gerovės simboliu: tai reiškė jaunamartės troškimą susilaukti vaikų, laimės  santuokiniame gyvenime.

PAVYZDINĖS – IŠKAIŠIOTOS LELIJOMIS

-Tyrinėju prijuostę ir kaip meno kūrinį, ir ypatingos estetikos, simbolikos objektą, nes, pavyzdžiui, Tarpukariu, prijuostė buvo tapusi tautiškumo ženklu: rengtos parodos, kuriose eksponuoti etnografinių Lietuvos regionų kostiumai, kurių gražiausioji, puošniausioji dalis būtent ir buvo prijuostės, – džiaugdamasi tautos turtais, ir tuo pačiu nuogąstaudama, jog vėliau jie buvo visiškai užmiršti, lietuvaičių prijuostės subtilumus toliau vardija tekstilininkė: – Aukštaitiškų prijuosčių išskirtinumas – audinio sakralume – jis toks lengvas, toks plonytis, kad raštų kompozicijos nueina į antrą planą, žemaičių, atvirkščiai – prijuostėms skirta medžiaga – sunki, grubi, dzūkai akina žaismingais raštais, o puošniausios – neabejotinai suvalkiečių, iškaišiotos tokiomis lelijomis, kad tapo lietuviškųjų prijuosčių etalonu.

Dr. Miglė Lebednykaitė sutinka: tyrinėsianti prijuostę dar ilgai – vertingas ne tik savasis, bet ir kaimynų paveldas. Juk net sovietmečiu, primena, merginų uniformos dalis buvo prijuostė – tegul kitokia, bet vis dėlto šventadienė, kurios paskirtis – puošti mokslui skirtą rūbą. Virtuvėje prie puodų moterys sukosi taip pat pasirišusios prijuostes – ne tik kad  nesuteptų rūbo, bet, susiėjimuose, tose pačiose vestuvėse, gaspadinėms būtinai dovanodavo prijuostę – ir kaip puošybos elementą, ir kaip skiriamąjį atributą – štai ši moteris geba eiti ne kiekvienam patikimas pareigas – pamaitinti minią.

NET PRANCŪZIJOJE

Prijuostėlių Europa neišsižada iki šiol – labai populiaru jomis aprišti butelį – lyg ir apsisaugai, kad pildamas nenuliesi gėrimo, bet tuo pačiu – dekoratyviai papuoši. Taip „suvystytus“ tauriuosius gėrimus mėgsta dovanoti ir lietuviai. Bet tai – jau transformuota tradicija.

Dažnai nepastebime savojoje kultūroje, savajame pavelde to, kas iš tiesų svarbu – reikia išvykti ir pamatyti svetur – tuomet nušvintame: taigi ir mes turime, o mūsų prijuostės – neatsiejama tradicinio liaudies kostiumo dalis – lygiai tokia pat reikšminga, kaip galvos apdangalas, juosta, lydėjusi visą žmogaus gyvenimą – nuo gimimo iki mirties. Beje, Miglė Lebednykaitė apgailestauja, jog net publikacijos apie prijuostes – jos tyrinėjimo objektą – pavienės ir retos, todėl kaip tik ir užsibrėžusi tikslą – prijuostę privalu prikelti iš užmaršties. Ir, kaip to nepadarysi, jei net Prancūzijoje, Marselio muziejuje, saugoma lietuviškų prijuosčių. Ten pat dabar publikuojamas ir humanitarinių mokslų daktarės straipsnis apie šį tautos palikimą.

-Kartais nežinai, kas tau nurodys kelią –  studijuodama Dailės akademijoje klausiausi Tolimųjų Rytų dailės ir estetikos paskaitų, skaitomų profesoriaus Antano Andrijausko. Jos mane taip įkvėpė, kad drįsau aplikuoti stipendijai ir važiuoti mokytis pas japonų meistrus, – atvira M. Lebednykaitė. –  Dabar su Japonija sieja niekad nenutrūksiantys saitai: dvasios artumas, panašus gamtos pajautimas. Ne kartą girdėjau, kad lietuviai labai žavisi japonais, bet nuvažiavusi patyriau: tai japonai gėrisi lietuviais. Ir jie, ir mes gebame įsiklausyti į gamtą –  net vaikus vadiname medžių, upių vardais. Lietuvos Japonijoje – daug.

 

Ingrida Paškauskaitė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: