Į visas Vilniaus areštines pakliuvęs vyras: psichiatrinė ligoninė buvo kurortas

Vilniuje gyvenantis Raimondas Labutis (49 m.), pasakoja, kad jaunystės laikais Dievas nebuvo svarbus jo gyvenime. Vertybėmis tapo pinigai ir jėga, vyras tikėjo, kad būtent tai išgelbės pasaulį: kas turtingesnis, tas stipresnis. Visą gyvenimą vienokiais ar kitokiais būdais stengęsis uždirbti pinigų, Raimondas nevengė alkoholio ir narkotikų, o Vilniaus mieste neliko areštinės, kurioje jis nepabuvojo. Dalinamės jo stulbinamai įdomia dvasinio gyvenimo atradimo istorija.

Alkoholis, narkotikai ir psichiatrinė ligoninė

Tarybiniais laikais spekuliuoti buvo nelegalu, grėsė baudžiamoji atsakomybė, o atgavus nepriklausomybę, alkoholio ir tabako pardavimas tapo verslu. Religija nebuvo autoritetas, nes aplink, visam pasaulyje mačiau neteisybę. Kokaino ir žolės narkotikais nevadinau, opijatų nevartojau, nes turėjau labai daug išsamios informacijos apie tai, prie ko jie priveda. Už chuliganizmą mane teisė daugiau nei n kartų. Pirmą kartą sulaikytas buvau 14 metų, paskutinį kartą areštinėje atsidūriau 2009 metais.

Naujosios Vilnios ligoninės trečio skyriaus vedėja Dubauskienė yra sakiusi: “Tu elgiesi taip, kad esi pavojingas pats sau. Jei tu esi pavojingas sau, tai tu esi pavojingas ir visuomenei. Reiškia, mes tave dabar uždarysime”. O septinto skyriaus vedėja Abaravičienė yra pasakiusi: “Jei tu nevažiuosi į reabilitacijos centrą, mes tave čia uždarysim”.

Ligoninėje gulėjau 5 ar 6 kartus. Tai buvo tarsi kurortas, pailsėdavau kažkiek nuo gėrimo, nuo žmonių, nuo to pasaulio, kuriame gyvenau. Nors ir ten atveždavo kavos, žolės, cigarečių. Esame ir prisigėrę, visraktį  pasidarydom iš šaukšto, išeidavom ir grįždavom per langus. Kitiems atveždavo opijatų iš taboro, mes degtinės iš parduotuvės atsinešdavom, gerdavom ir ten.

Žmona neatlaikė

Santuokoje pragyvenome 16 metų, bet žmonai buvo per sunku mane traukti iš areštinių, spręsti mano sukeltas problemas. Su mažu vaiku ant rankų jai tekdavo eiti pas tardytojus, nukentėjusiuosius tartis dėl švelnesnių sąlygų man. Ji su dukra išsikraustė gyventi atskirai. Tačiau dar gyvendamas šeimoje, 2002-2003 m., aš susipažinau su vaišnaviška filosofija giliau. 2004 m. jau buvau pradėjęs klausytis paskaitų, praktikuoti, bet tai buvo labiau susiję su pertraukom tarp gėrimų. Kuo ilgesnė būdavo pertrauka, tuo garsesnis būdavo sekantis balius. Vienas iš mano gimtadienių užsibaigė baudžiamąja byla. Mane kaltino lengvu kūno sužalojimu, pasipriešinimu pariegūnams ir chuliganišku elgesiu. Nuteistas buvau vieneriems metams lygtinai.

Draugų laidotuvės ir pažadas mamai nebegerti

Pradžioj mes važinėdavom į gimtadienius ir vestuves vieni pas kitus, po to pradėjom važinėti į laidotuves pas tuos, kurie gyveno tokį patį gyvenimo būdą, kaip aš. Vieną akimirką pagalvojau, kad kitą kartą visi gali susirinkti pas mane į laidotuves.

2009 m. mane įtraukė į narkologinio dispanserio įskaitą. Daktarai mamai pasakė, kad aš esu alkoholikas-narkomanas, kad mane reikia uždaryti į reabilitacijos centrą gydymui. Atsakiau, kad jie patys visi alkoholikai: geria, rūko, tik mažiau negu aš. Geriu, kiek noriu ir kada noriu. Skirtumas tas, kad aš galiu negerti ir nerūkyti, o jie negali. Mama man buvo ir yra labai svarbi, ji gerokai blogiau atrodė, negu aš, pergyvendama dėl mano gyvenimo būdo. Nuo to laiko aš negeriu ir nerūkau. Visa vaišnaviškai filosofija man iki šiol padeda laikytis šio pažado.

Ramybės pasaulis egzistuoja

2001 m. pradėjau pardavinėti internetą. Visi, kas pirko internetą iš Telekomo, gaudavo internete vietos susidėti savo duomenims, galėjo vaikščioti per vieni kitų saugyklas. Viename serveryje užmačiau katalogą pavadinimu “LABAI ĮDOMU. Ten buvo Aleksandro Chakimovo interviu, keletas paskaitų iš Bhagavadgitos, Šrimad Bhagavatam knygų, Ramajana, psichologinės paskaitos apie karmą, reinkarnaciją. Supratau, kad yra dar vienas pasaulis – tas, kuriame gyvenu aš ir tas, kuriame gyvena kiti. Jaučiau, kad tas pasaulis, kuriame gyvena kiti, yra kokybiškesnis ramybės prasme. Ir aš nelabai įsivaizdavau, kad jis man yra pasiekiamas.

Keisti „atsitiktinumai“

Kažkur 1990 m. klasiokas man atnešė kasetes su įrašais apie Dievą. Sakydavo, klausyk, apie Dievą, yra kitas gyvenimas. O pas mane dėžė alaus. Ir aš jam tada pasakiau, kad tos kasetės – labai geros ir informacija labai gera, anksčiau ar vėliau prie to prieisiu. Bet aš dabar labai užsiėmęs, pas mane bagažinėje dėžė alaus ir mes važiuojam baliavoti pas mergas.

Kortom žaisdavom, rūkydavom mieste, matydavau bhaktą Černiachovskio aikštėj (dabartinė V. Kudirkos a.), kuris platindavo knygas. Paskutiniu autobusu važiuodavom su juo namo. Aš į jį žiūrėdavau, galvodavau, ką čia visa tai reiškia? O dabar pats einu harinamoj, dainuoju, groju. Vis dar sutinku tą patį bhaktą toje pačioje aikštėje ir jau dainuoju jam.

2010-2011 m. keletas draugų iš seno gyvenimo buvo tapę krišnaitais: Vaishnava Seva ir Shamika Rishis. Jie man atnešdavo prasado (Dievui paaukoto maisto), kalbėdavom. Aš tuo metu jau užsiiminėjau kvėpavimo praktikomis (pranayama), klausiausi ir kartojau Shivos, Ganeshos mantras, sėdėjau lotose. Netrukus Gavau pasiūlymą dirbti direktoriumi įmonėje, kurioje buvo du akcininkai. Vieno vardas buvo Shankar Ganesh, o kito – Shiva Radž. Susiejau tai su poreikiu eiti giliau. Atsiradus pajamoms iš komercinės veiklos, daugiau laisvo laiko skyriau lankymuisi šventykloje ir dvasinei praktikai.

Tuo metu Shamika Rishis kviesdavo mane į šventyklos šventines programas. Kiekvienoje jų būdavo labai skanus maistas, kurį gamindavo Vaishnava Seva. Kai sėdėdami su draugais pirtyje, mes kalbėdavomės apie tai, kas ką nuveikė per savaitę: kas su kuo gėrė, kiek išgėrė, kaip bloga ar gera buvo, su kuo susipažino, aš pasakojau, kad buvau gimtadienyje pas vyresnįjį Dievo brolį Balaramą, skaniai pavalgiau ir visą savaitgalį negėriau.

Kai visa tai dabar matau, suprantu, kad mane nori nenori veda kažkas šituo gyvenimo keliu. Žmogaus karma, likimas, jis kaip ir apspręstas, bet yra koridorius, kuriame žmogus gali vaikščioti iš kairės į dešinę. Mahabharatoje sakoma, kad karmos dėsnio veikiamas žmogus gimsta jau su silpnybėmis, bet prisirišimą prie jų gali nugalėti tik pats žmogus. Todėl likimas taip pat yra ir žmogaus rankose.

Stebėtojo pozicija gyvenime – svarbiausia

Prabhupados knygose paaiškinta, kad būdamas stebėtojo pozicijoje gali matyti savo ydas. Kai kurių gali atsikratyti iš karto, o su kai kuriom reikia dirbti. Knygose aprašyta kaip tai daryti. Kadangi ydų – nemažas bagažas, tai yra ką veikti šitam pasaulyje. Dvasinė praktika užpildo gyvenimo eterį. Kaip žmonės rūšiuoja šiukšles, aš rūšiuoju savo materialius prisirišimus, savo ydas. Su vienom dirbu vienaip, su kitom kitaip. Tos, kurios įgytos šitame gyvenime, atkrenta greitai, o tos, kurios velkasi iš anksčiau, joms jau reikia skirti daugiau laiko. Kad tik užtektų vieno gyvenimo tam.

www.sankirtana.lt

Nuotraukos R. Labučio asmeninis archyvas


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: