Ieva Jakubaitytė (11 kl.)

„Žmonės kurdami  išreiškia save,  ne išimtis ir aš. Nuo pat vaikystės esu vadinama meniška siela, jau ilgą laiką mane supa muzika, tačiau tik dabar,  paskatinta kitų žmonių, išdrįstu parodyti ir savo  eilėraščius…“

 Tiek nedaug man tereikia

Kartais  vieno skaidraus saulės spindulio reikia,

Kad pasaulis  nušvistų gražiausia spalva.

Kartais  vieno  svaigaus lietaus   lašo tereikia,

Kad slogus, sausas oras pakviptų gaiva.

Vien tik paprasto žvilgsnio –  ramaus, kaprizingo,

Kad pažvelgus suprasčiau, jog  aš ne viena.

Vien tik rankų vėsių švelnaus prilietimo,

Kad nurimčiau pajutus, jog tu vis dar čia.

Mintys

Kartais atrodo, jog per daug keistų minčių telpa mano galvoje:

Jos blaško, klaidina ir vedasi ten, kur kažkieno pradžių pradžia.

Bandau atsikratyti jų, o jos vis tiek mane vejasi ir slegia.

Bandau pamesti jas, o jos ir  vėl parbėga pas mane.

Bandau užgožti jas, o jos vis skverbiasi, kol įsitaiso  galvoje.

Bandau skandinti jas savo ašarose, bet jos ir vėl iškyla į paviršių.

Ko gero, teks išmokti su jomis gyventi…

Liepa

Tą vakarą nelaukėm,

Nelaukėm ir nesitikėjom,

Kad šimtametė liepa

Taip greit bus nulaužta.

Tą vakarą taip skaudžiai

Ir graudžiai lūžo šakos,

Kurios mane nuo saulės

Paslėpdavo kaskart.

Tą vakarą norėjau,

Norėjau ir tikėjau,

Kad ilgametė liepa

Nepasiduotų vėjams.

Tą vakarą raudojau,

Raudojau, nes žinojau,

Kad pasipriešint vėjui

Negalime nei vienas.


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: