Ieva Mankauskaitė (9 kl.)

Veidrodis

(šiurpė)

Už poros namų nuo mano močiutės trobos kažkada gyveno šeima – mama, tėtis, dukra ir sūnus. Jų namelis buvo mažas, o vaikai vis augo, vietos reikėjo daugiau.

Skelbimas, prikaltas prie bažnyčios durų, pranešė apie parduodamą namą miško erčioje. Namas buvo puikus: dviejų aukštų ir labai didelis, o kiemas – pilnas raudonų rožių kerų. Tokiame name kiekvienas norėtų gyventi.

Jau ir daiktus susinešė, ir pirmąją vakarienę suvalgė…

Kuisdamasi palėpėje po storu voratinklių sluoksniu ir sena gelumbe, duktė  rado didelį veidrodį, raižytais rožių kerų rėmais. Veidrodis buvo bjaurus: kreivas, aprūdijęs, purvinas.

Bėgo savaitės ir mėnesiai, o veidrodis kiekvieną dieną pakrypdavo visį kitą pusę. Tėvai patys nieko nesuprato, klausiamai žvilgčiojo kits į kitą ir ramino vaikus – tai tik veidrodis.

Dar vėliau tuščioje palėpėje pradėjo girdėtis atsargūs žingsniai, o namiškius kartais nupurtydavo šaltukas – visą laiką jautėsi taip, kad kažkas stebėtų, persekiotų.

Nebeiškentę nusprendė namą parduoti, o veidrodį išmesti, kad nebaidytų pirkėjų.

Kitą rytą kieme išsiskleidė keturi rožių kerai, o ant bažnyčios durų atsirado skelbimas apie parduodamą puikų dviejų aukštų namą ir kiemą – pilną rožių kerų.