Ieva Pilkauskaitė (6 kl.)

Mokytoja Beata Viederienė: „Labai įdomus, netikėtas požiūris, stebinančios asociacijos, puikus žodžio valdymas, nuotaikos pajautimas. Talpu, giliu, prasminga“.

***

Sėdžiu pievos viduryje. Stebiu aplinką. Visur žalia, gaivu. Kvepia jazminai. Girdžiu, kaip groja žiogai. Nelabai juos mėgstu. Saulė šviečia paskutines minutes. Jaučiu, kaip vitaminas D skverbiasi pro mano odą ir įgauna spalvą. Man iš nugaros atslenka tamsa. Saulė dingo. Ji paliko mane vieną su Tamsa. Aš tamsos nebijau, ji draugiška. Pasisveikina, apkabina ir miega kartu su manimi. Pajaučiu, jog įsimylėjau. Ne, ne Tamsą. Įsimylėjau mėnulį. Jis toks… Ramus , nepaprastas ir išskirtinis. Jis visada mane stebi. Tikiu, kad jis taip pat myli mane. Ką aš daryčiau be jo? Manau, kad sėdėčiau ir bijočiau nežinomybės. Tad Mėnulis – mano tikrasis draugas. Jis visada mane pralinksmina. O Saulės nekenčiu. Ji išdavikė kaip ir Tamsa. Tai draugauja, tai dingsta. Mėnulis ne toks. Jis būna su manimi ir dieną , ir naktį. Dabar svajoju apkabinti Jį. Gal jis ir šaltas, bet turi širdį. Juk ne išorė svarbiausia.

***

Jei būčiau paukštis, būčiau kregždė. Pakilčiau aukštai į dangų, pasimėgaudama karpyčiau debesis. Krykštaučiau nesavu balsu ir praneščiau apie artėjančią audrą. Iš pačios aukščiausios dangaus vietos krisčiau žemyn suskleidusi sparnus ir, likus keliems metrams nuo žemės, išskleisčiau juos. Atėjus laikui, pakilčiau taip aukštai, kad net žilus Dievo plaukus pakedenčiau. Niekada nenusileisčiau žemyn, nes mano vartai namo būtų užverti. Amžiams.

***

Tylu. Bandau susikaupti. Tyla triukšmauja. Bandau jai tai pasakyti, bet stiprus garsas mane tildo. Po truputį pradedu nebejausti skausmo, bet skausmas virsta į dusulį. Tyla nutyla.  Leidžia susikaupti. Susikaupiu ir išsirėkusi užsimerkiu. Pajaučiu spaudimą, daužosi širdis, springstu ir atsimerkiu. Spaudžia smilkinius šalti pirštai, ir aš lėtai atsigręžiu. Tuščia ir tamsu. Vėsi vėjo kasa pakutena nosį ir dingsta. Viskas ima ryškėti.  Esu mokykloje, stoviu valgyklos eilėje ir galvoju, jog tai nelogiška. „Taip, tai nelogiška ir nesąmoninga“ , – man tai pasakė mirtis prieš sutraiškydama į tyrę, kurią suvirškins. Mirtis žila, neturi dantų ir gyvybes sutraiško į tyrę, o paskui valgo. Suprantu, jog tai šlykštu, bet niekas neišgyvena be maisto.