Įgyvendino svajonę vaikus auginti sveikai

Jau daugiau kaip pusmetį 20 kilometrų nuo Ukmergės nutolusiame Pabaisko seniūnijos Sukinių kaime, gamtos apsuptyje, veikia netradicinis vaikų lauko darželis „Vėjo šalies vaikai“. Šiuo metu į jį susirenka aštuoni mažyliai. Pirmuosius mėnesius jie visą dieną būdavo lauke, ilsėdavosi miške ant medžių pakabintuose hamakuose. Orams vis labiau vėstant, lapkričio pabaigoje, tėvų bei rėmėjų pastangomis mažųjų patogumui buvo pastatyta jurta. Tačiau joje slepiamasi tik nuo lietaus, žvarbaus vėjo ir šalčio, susirenkama pavalgyti. Didžiąją dalį dienos vaikučiai praleidžia lauke, kvėpuodami grynu oru, patirdami gamtos dovanojamus stebuklus.

Valstybinės įstaigos neviliojo

Apie norą savo vaikus auginti kuo sveikesnėje aplinkoje pirmoji viešojoje erdvėje mintimis pasidalino į Sukinių kaimą iš didmiesčio prieš keletą metų su šeima persikėlusi Živilė Dragūnė. Gyvendami Kaune ji ir jos vyras Jonas dirbo Valdorfo metodika ir pedagogika besivadovaujančiame vaikų darželyje. Jį lankantieji nėra verčiami daryti to, kas jiems nepatinka, daug dėmesio skiriama vaikystės tyrumo puoselėjimui, natūralumui.

Vyresniąją savo dukrą Dragūnai bandė leisti į valstybinį darželį, tačiau juo netrukus nusivylė. „Mano mergytė nenorėjo per pie-tus miegoti, – pasakojo Živilė. – Prašiau, kad ją tuo metu palydėtų į kitą patalpą, kuo nors užimtų, tačiau į mūsų pageidavimus nebuvo atsižvelgta. Dukra kasdien patirdavo stresą, kad reikės eiti į darželį, daryti tai, kas privalu visiems.“ Mamos netenkino ir tai, jog didžiąją dalį dienos vaikai praleisdavo uždaroje patalpoje. Neva ateidavo su švariais drabužėliais ir nesusitepę grįždavo namo. „Kai mergaitę atvedėme aprengtą lauko drabužiais, daugelis nelabai suprato“, – dalinosi savo mintimis pašnekovė, pridurdama, jog ir vyras nenorėjo, kad gyvendami kaime, vaikus vežiotume į miesto darželį.

Suvokusi, jog įprasta ikimokyklinė įstaiga jos vaikams netinkama, mama ėmė ieškoti bendraminčių, kurie norėtų, kad jų vaikai augtų gamtos apsuptyje. Živilės idėjoms netrukus pritarė kelios mamos, tarp kurių buvo ir ukmergiškė Sigita Kriaučiūnienė, Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidentė. „Mano jauniausiajai dukrytei augant, vis dažniau pagalvodavau, į kokią švietimo įstaigą ją reikės leisti, – kalbėjo Sigita. – Valstybiniai lopšeliai-darželiai manęs nedomino. Taigi, kai internete perskaičiau Živilės, kurios iki tol nė nepažinojau, žinutę apie sumanymą kurti vaikų priežiūros grupę, tuoj pat su ja susisiekiau ir aktyviai įsijungiau į bendrą veiklą.“

Lauko darželį įkurdino Sukiniuose

„Ėmėme ieškoti įvairių variantų, – tęsė pokalbį Sigita, auginanti trejų metų dukrytę. – Gegužės mėnesį su keliomis bendramintėmis mamomis atvažiavome į Živilės ir Jono sodybą Sukinių kaime. Po trumpos viešnagės supratome, kad čia ir įsikursime“.

Pasak S. Kriaučiūnienės, Gumbrės upelio slėnio gamta, sodybą supantis miškas, čia pat besidriekiančios natūralios, ūkinės veiklos nenualintos pievos tiesiog viliote viliojo šiame kampelyje įkurdinti lauko darželį savo atžaloms. Juolab kad čia jau veikė pirmoji Lietuvoje stacionari skautų stovyklavietė „Skautų slėnis“. Taigi, vaikų priežiūros grupė – lauko darželis „Vėjo šalies vaikai“ – tapo bendru viešosios įstaigos „Skautų slėnis“ ir Lietuvos sveikuolių sąjungos projektu.

Pirmieji lauko (gamtos arba miško) darželiai Europoje pradėjo kurtis nuo 1950 metų Danijoje, vėliau – Švedijoje ir kitose Skandinavijos šalyse. Taip pat buvo atidaryti Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje ir kitose valstybėse bei kontinentuose.

Šiuo metu tokie darželiai gana populiarūs ir Lietuvoje. Ukmergiškės mamos patirties sėmėsi panašiose įstaigose, įsikūrusiose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Lauko darželis – tai vieta, kur vaikai iki 7 metų amžiaus beveik visą savo laiką aktyviai leidžia gryname ore ir gamtos apsuptyje: žaidžia, stato, karstosi, tyrinėja, klausosi, stebi, mokosi, ruošia maistą ir t. t. Čia vadovaujamasi nuostata, kad „nėra netinkamo oro, yra tik netinkama apranga“. Patalpų prireikia tik higieniniais tikslais ir tais atvejais, kai oro sąlygos tampa per sudėtingos. Vaikams yra suteikiama daug laisvės – leidžiama karstytis medžiuose, žaisti balose, naudotis peiliais ar net žiebti ugnį. Labai daug dėmesio skiriama fiziniam aktyvumui lauke, aplinkos pažinimui, tyrinėjimams. Tikslingai naudojami ne įprasti žaislai, o pasirinktai veiklai reikalingos gamtinės medžiagos, įrankiai, įvairūs daiktai.

Veiklą pradėjo po atviru dangumi

„Vėjo šalies vaikai“ savo veiklą pradėjo nuo praėjusių metų rugsėjo. Sukiniuose įsikūrusį lauko darželį, o tiksliau, bendraminčių suburtą vaikų dienos priežiūros grupę, lanko aštuoni vaikai iš septynių šeimų. Dar du mažyliai ketina prisijungti netrukus. Iš Ukmergės vaikus surenka ir atveža kuri nors mieste gyvenanti mama ar tėtis. Viena mama su savo atžala į Ukmergę važinėja iš Kėdainių. Taip pat į darželį pri-imami ir neskiepyti vaikučiai.

Su mažyliais paprastai pasilieka keli tądien laisvo laiko turintys tėvai. Kai kurios mamos su vaikais būna dar ir todėl, kad juos maitina krūtimi. Dažniausiai su mažyliais dirba, užsiiminėja, jiems valgį gamina čia pat, sodyboje, gyvenanti Ž. Dragūnė ir iš Ukmergės bene kasdien atvykstanti S. Kriaučiūnienė.

Grupė darbą pradeda nuo 10 valandos ir baigia 18 valandą. Vaiko ugdymas, priežiūra tėvams per mėnesį atsieina 120 eurų. Lankantiems pusę dienos reikia mokėti perpus pigiau. Vienos dienos kaina vaikui darželyje būnant be mamos atsieina 8 eurus, o su mama – 10 eurų.

Kadangi visų darželį lankančių vaikų tėvai propaguoja sveiką gyvenimo būdą, nemažai dėmesio skiriama mažylių mitybai. Maistas čia tik vegetarinis, o visos daržovės, maisto gamybai naudojamos kruopos gaunami iš vietos ūkininkų, aplinkinių sodybų gyventojų.

„Mūsų vaikai vietoj cukraus valgo natūralų medų, – pasakojo Sigita. – Mes nenaudojame mėsos, baltų miltų, kiaušinių, išsiverčiame be žuvies. Anksčiau pirkdavome pieną, bet neturėjome, kur jo laikyti, todėl greitai surūgdavo. Dabar pieno atsisakėme. Daugelį produktų atsinešame iš namų.“

Pasak šio darželio iniciatorių, vaikai labai mėgsta daržovių troškinius, lauže keptas bulves, burokus. „Užsikūrę laužą kepėme net varškėčius, – kalbėjo S. Kriaučiūnienė. – Mažyliai troškulį paprastai malšina vandeniu, o arbatas verdame iš gamtoje randamų augalų. Rudenį pamėgome eglių šakelių arbatą, taip pat plikėme dilgėles, dobiliukus, rinkome kitas pievų žoleles.“

Šalia Dragūnų sodybos esančiame miškelyje iškirtus krūmus, išrinkus sausuolius ir įrengus specialią aikštelę, vaikai po atviru dangumi praleisdavo visą dieną. „Rudenį eidavome į žygius, susipažinome su medžiais, augalais, vabaliukais, – pastebėjimais dalijosi Živilė. – Rinkome įvairiausius grybus – vaikus labai domino, kurie iš jų yra valgomi, kurie nuo-dingi. Vietoj įprastų žaislų darželinukai noriai žaidė su medžių šakomis, moliu, kita gamtine medžiaga, šokinėjo per kelmelius, laipiojo ir karstėsi.“

Nors „Vėjo šalies vaikai“ nėra verčiami eiti pietų miego, daugelis vis tik mielai poilsiui įsitaisydavo tarp medžių pakabintuose hamakuose. Įsupti į šiltus miegmaišius miegodavo po 2–4 valandas.

Kartu su mamomis jų atžalos iki rugsėjo pabaigos maudėsi sodybos tvenkinyje, kasdien bėgiojo basomis. Sigitos nuomone, sveikas maistas, judėjimas, buvimas gryname ore grūdina mažuosius, stiprina jų imuninę sistemą. „Negalime sakyti, kad mūsų vaikai neserga. Visko pasitaiko. Tačiau per pirmuosius mėnesius, iki Kalėdų, nesusirgo nė vienas. Vėliau vienam kitam kelias dienas buvo pakilusi temperatūra“, – teigė S. Kriaučiūnienė.

Artėjant žiemai, iškilo jurta

Kad ir kaip vaikams būtų gera po atviru dangumi, vėstant orams darželio iniciatoriai suprato, jog ateityje lauke bus per šalta. Todėl imta mąstyti apie pastogę, kurioje būtų galima leisti laiką vėlyvo rudens ir žiemos dienomis. Anot Sigitos, norėjosi, kad statinys būtų kuo natūralesnis, todėl buvo pasirinktas jurtos variantas.

„Spalio 8-ąją susirinkome į pirmąją talką, – mena S. Kriaučiūnienė. – Į pagalbą tuomet atskubėjo 24 žmonės. Darbai užtruko pusantro mėnesio, ir lapkričio pabaigoje 80 kv. m jurta jau stovėjo, o viduje įrengtoje krosnyje maloniai traškėjo kūrenamos malkos.“

„Vėjo šalies vaikai“ sulaukė daug pagalbininkų ir jų paramos. Jurtos karkasui reikalingą medieną dovanojo ir ją išpjovė uždaroji akcinė bendrovė „Artra“. Bendrovės vadovė Asta Malinauskienė pati turi dvejų metukų dukrytę, kurią norėtų leisti į panašų darželį, tačiau dėl užimtumo negali mergytės atvežti. Statant jurtą prisidėjo visų vaikų tėvai, artimieji, draugai, pažįstami.

Medinį karkasą reikėjo uždengti veltiniu, nes ši medžiaga praleidžia orą, turi fizioterapinių savybių, sugeria garsą. Veltinio iš pradžių ieškota net Kirgizijoje. Tačiau vėl pagelbėjo rėmėjai – vienas ūkininkas darželio steigėjams padovanojo reikiamą kiekį neveltos vilnos. Ją suvelti, panaikinti ne visiems malonų avies prakaito kvapą apsiėmė Kelmėje gyvenantis žymiausias Lietuvos jurtų meistras Antanas Poška. 3–4 centimetrų storio veltinio gabalus ant medinio karkaso tvirtino susrinkusios vaikų mamos, močiutės. Kad vidun nepatektų nei lietus, nei žvarbus vėjas, palapinės sienos iš išorės papildomai apdengtos „kvėpuojančia“ plėvele ir kokybišku impregnuotu brezentu. Į jurtą buvo nutiesta elektra, kurią gamina sodybos šeimininkų įrengta vėjo ir saulės jėgainė.

Taigi, žiemą vaikai jau galėjo prisiglausti jaukioje, šiltoje jurtoje. „Nors turime pastogę, tačiau mes čia atvažiuojame ne tam, kad laiką leistume uždaroje patalpoje. Lietus ir vėjas – ne priežastis sėdėti namuose. Didžiąją dalį dienos būname lauke“, – kalbėjo Sigita, pridurdama, jog „Vėjo šalies vaikams“ leidžiama teškentis balose, braidyti po purvą ir nesibaiminti dėl suteptų drabužių. Tėveliai, atveždami čia savo mažylius, jiems parūpina guminius batus, apsaugą nuo lietaus, taip pat palieka sausų rūbų, kad sušlapę turėtų kuo persirengti.

Mokosi Valdorfo pedagogikos

Šiame lauko darželyje vadovaujamasi ir Valdorfo pedagogika. Vaikai mokosi pojūčiais patirti realų pasaulį, suvokti paprastus reiškinių ryšius. Taip jie palaipsniui atranda nesudėtingus gamtos dėsnius. Šį procesą lydi entuziazmas ir didelis mažojo atradėjo džiaugsmas.

Neatsitiktinai viena iš vaikų mamų išvyko į Kaune vykdomus 2,5 metų trukmės Valdorfo pedagogikos kursus. Ateityje ji nuolat dirbs darželyje.

Sulaukė savanorės

Vasario viduryje darželyje pradėjo dirbti savanorė iš Ukrainos. Ekonomikos studijas baigusi 23-ejų metų mergina atvyko pagal „Erasmus“ mainų programą, kuriai ukmergiškiai pateikė projektą. Savanorė Ukmergėje praleis 11 mėnesių. Pagrindinė jos veikla – padėti ir pagelbėti vaikams, su jais žaisti, kartu būti lauke, organizuoti žygius ir pan. Šį projektą koordinuoja VšĮ „Skautų slėnis“. Šiltuoju sezono metu įstaiga taip pat sulauks dviejų savanorių iš Italijos ir Rumunijos.

Beje, lauko darželio įkūrėjai priima ne tik iš užsienio šalių atvykstančius savanorius, bet ir laukia mūsų tautiečių paramos. „Prasidėjo pavasaris, todėl bus daug darbų. Reikia tvarkyti aplinką, pastatyti pavėsinę, taip pat norime medžiuose įrengti namelius“, – būsimus darbus vardijo S. Kriaučiūnienė.

Jai antrinusi Ž. Dragūnė pridūrė, kad planuojamas ir jurtos vidaus įrengimas, atskirų zonų formavimas. „Mums reikalingi ir vidaus baldai, – tęsė Živilė. – Sulaukėme pasiūlymo iš viešosios įstaigos „Lobių dirbtuvės“. Ši Vilniaus rajono Mozūriškių kaime įsikūrusi katalikiška bendruomenė kartu su neįgaliais žmonėmis gamina dirbinius iš medžio. Jie sutiko mums padėti.“

Grupė vaikų mamų susidomėjo gamtine žemdirbyste, pačių įrengtame darže ketina auginti ekologiškas daržoves. Jas pamokyti, pakonsultuoti sutiko tuo užsiimantys Sukinių sodžiaus bendruomenės gyventojai.

Ateities planuose – ir mokykla

Neseniai į Sukinius susirinkę vaikų tėvai ne tik organizavo savanorės iš Ukrainos sutiktuves, bet ir tarėsi dėl darželio įregistravimo. Kol kas „Vėjo šalies vaikai“ turi tik pavadinimą. Oficialus lauko arba gamtos darželio statusas – tik siekiamybė. Tačiau S. Kriaučiūnienė, Ž. Dragūnė, kitos mamos bei tėčiai viliasi, jog jų veikla bus įteisinta ir gegužės mėnesį įvyks planuotas oficialus darželio atidarymas.

Tėvų mintyse kirba ir pradinės mokyklos su ikimokykline grupe vizija. „Neįsivaizduojame savo vaikų, einančių į tradicinę valstybinę mokyklą“, – atviravo pašnekovės, kurios jau domėjosi panašia praktika. – Tokios mo-kyklos egzistuoja Latvijoje, panaši veikia Kaune. Todėl ir mes svarstome galimybę vietos kaimo mokykloje, kurioje kasmet mažėja vaikų, formuoti alternatyvias klases.“

Pasak Živilės ir Sigitos, galvoti apie lauko darželio ir mokyklos įkūrimą skatina ne noras pasipelnyti, bet kur kas svarbesnis tikslas – auginti visapusiškai sveikus vaikus. Abi mamos puikiai supranta, jog iš to pelno tikrai neturėsi. Tačiau jos įsitikinusios, kad gyvenime kur kas yra svarbiau sukurti savo vaikams laimingą ir saugią vaikystę, kurioje jie jaustų pagarbą, meilę ir laisvę.

 
Nijolė STUNDŽIENĖ

gimtoji_zeme


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!


Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: