Inesa Židonytė
Kuria noveles ir eilėraščius. Dalyvauja literatūrinės kūrybos konkursuose.
***
Saulės spinduliai.
Sidabriniai varvekliai
Gulbių sparnuose.
***
Auksiniai lapai.
Laisvo skrydžio troškimas
Pakirptais sparnais.
***
Šilkiniai žiedai.
Vaškinė kutikulė
Žada gyvybę.
***
Lelijos žiedas
Skleidžiasi rankoj švelnioj –
Vasaros migloj…
***
Nušvito vyšnia.
Baltomis ašaromis
Nuklojo takus.
***
Vasaros naktis.
Spindi žvaigždžių karūna
Kalno viršūnėj.
***
Vasaros naktį
Gintariniai lašeliai
Puola po kojom.
***
Geltoni kviečiai.
Skrendantys paukščių pulkai
Minčių verpetuos.
Benamis
Apdulkėjusia, pilka gatve vaikšto praeiviai. Vieni šnekasi telefonais, kiti juos spaudinėja, treti kažkur skuba, besisprausdami per minią. Šurmulys didelis. Vien tik kojų bildėjimas ir žmonių klegesys.
Ant šaligatvio prie pastato sienos prisiglaudęs sėdi žmogus. Rūbai suplyšę, seniai matę vandenį. Veidas apžėlęs vešlia barzda ir purvinas, tik mėlynos akys šviečia. Prie šio į skudurų krūvą panašaus žmogaus tupi šuo. Toks pat purvinas kaip ir jo šeimininkas. Nebelabai atskirsi, kur juodi, o kur balti kailio lopai. Priešais padėta skrybėlė, kurioje keli rudi euro centai.
Prie skrybėlės sustoja vyriškis prašmatniu kostiumu. Jis įkiša ranką į kišenę, išsitraukia kažką, įmeta į kepurę ir nueina. Šuo pavizgina uodegą ir viltingomis akimis pažvelgia į šeimininką. Šis pasislenka arčiau kepurės. Padaugėjo penkiasdešimčia centų.
– Vis dar neužtenka. Nieko tokio, bičiuli, – taria šuniui, kasydamas jam paausį. – Iki vakaro dar toli. Kaip nors susirinksim.
Šuo amtelėja ir padeda galvą šeimininkui ant kelių.
Tuo tarpu pro šalį ėjo pagyvenęs vyras, svirduliuodamas į šalis. Rankoje nešėsi alaus butelį. Priėjęs prie benamio sustojo, užsivertė butelį. Nuleidęs dar jį pakratė ir numetė į pakelę. Tik tada pastebėjo šunį ir jo šeimininką.
– Blogai, kai pasibaigia, ar ne? – paklausė sunkiai rinkdamas žodžius. – Nieko, nieko, aš tau padėsiu. Reikia padėti, ar ne? Taip, reikia išgerti… – beveblendamas iš striukės išsitraukė piniginę. Išėmė penkių eurų banknotą. – Štai nusipirk, žinau, kaip sunku, kai nėra…
Ir nusvirduliavo tolyn.
Žmogus susirinko pinigus ir su šunimi nuėjo į artimiausią parduotuvę. Iš jos išėjo rankoje laikydamas nedidelį butelį ir duonos kepalėlį. Vėl atsisėdo pakelėje ir į dubenėlį supylė beveik visą butelio turinį. Likusį pats išgėrė. Į dubenėlį pritrupino duonos ir pastūmė šuniui.
– Ėsk. Žinau, kaip mėgsti pieną. Šiandien mums pasisekė, tai bent paėsk skaniau, – tarė ir pats atsikando duonos.
Padrąsintas šuo pradėjo ėsti.
– Na va, bent kartais galiu tave geriau pašerti…
Pamatykite naujienas pirmi!
Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!