Komentarai

Inga Ruginienė: neturėkime rožinių iliuzijų dėl freelancerių

ES skaičiuojama apie 220 mln. darbuotojų, iš jų virš 30 mln. yra laisvai samdomi arba sau darbo vietą sukūrę žmonės. Jų vis daugėja ir Lietuva yra viena tų šalių, kur per pastarąjį dešimtmetį fiksuotas itin spartus netipinių darbuotojų skaičiaus augimas (dabar – apie 150 tūkst.). Vis dėlto čia slypi daug rizikų, apie kurias beveik nekalbame.

Laisvai samdomų – freelancerių – ar sau darbo vietą sukūrusių žmonių gyvenimas turi savo žavesio. Daugiau savarankiškumo, galimybė dirbti nuotoliniu būdu ir pasirinkti sau patogiausią darbo laiką skamba gerai. Deja, žiniasklaidoje ir visuomenėje pastebiu neatsakingą tokio gyvenimo būdo idealizavimą.

Nuolatinis netipinių (t. y. ne pagal įprastą visavertę darbo sutartį dirbančių) darbuotojų veiklos ir vadinamosios „gig“ ekonomikos spalvinimas visomis vaivorykštės spalvomis dar pabarstant gera sauja blizgučių jau kelia nerimą. Niekas nesiginčija, kad verslumas yra puikus dalykas: jei įsteigėte savo smulkų verslą ir sukūrėte sau geresnę darbo vietą – puiku; jei esate paklausus ir gerai apmokamas profesionalas už savo paslaugas freelancinant gaunantis stabilias bei didesnes pajamas nei turėdamas vieną darbdavį – sveikiname. Visgi nepamirškime: kai girdime apie netipinius darbuotojus, dažniausiai tai būna sėkmės istorijos arba patarimai kaip pasiekti savo sėkmės istoriją.

O kaip dažnai rimčiau analizuojamas tokių darbuotojų nesaugumas darbo rinkoje bei pajamų nestabilumas, kas atsilieps ir jų pensijoms? Silpnesnė socialinė apsauga, ypač įvykus sveikatą sutrikdžiusiam incidentui ar dėl tėvystės naudų? O dėl darbo ir laisvalaikio susimaišymo didesnė rizika pakenkti psichikos sveikatai? Taip pat ar dažnai skaitote apie tai, kad freelanceriams bankai yra kur kas mažiau linkę suteikti paskolą, o pajamų nestabilumas tampa problematiškas atsiradus šeimai? Arba kad kartais darbdaviai verčia savo darbuotojus ankstesnes įprastas neterminuoto darbo sutartis pakeisti į netipines. Kodėl? Taip darbdaviui ne tik paprasčiau, nes sumažės atsakomybė dėl darbuotojo apsaugos, bet ir galės mokėti mažesnius mokesčius.

Taigi dirbi kaip dirbęs tam pačiam darbdaviui, bet vieną dieną netenki dalies socialinių naudų (galbūt ir darbui reikalingas priemones teks įsigyti pačiam – juk netikėtai tapai savarankišku verslininku), o vietoj to gauni propagandos apie lankstumą, kad taip dirba laisvi, ambicingi ir kūrybingi žmonės, kad „gig“ ekonomika ateitis ir apskritai čia iš tikro pačiam taip geriau bus… Kaip rodo „Eurofound“ duomenys, netipinių darbuotojų socialinė apsauga bei apskritai reprezentavimas nepakankami; net 11 ES šalių neteikia apsaugos nedarbo atveju, 10 valstybių nėra draudimo įvykus avarijos darbe, 3 šalyse narėse neteikiama parama susirgus. O kur dar tyrimai, rodantys, kad tokie darbuotojai rečiau paaukštinami, turi mažiau šansų gauti šventines premijas, mokymus, apmokamas komandiruotes, tikriausiai negalės dalyvauti įmonės pensijų planuose ir pan.

Nors lankstumas ir darbuotojo autonomija yra geri dalykai, bet kai tai tinkamai nereglamentuojama, atsiranda galimybių piktnaudžiauti. Ir teisėtai, ir neteisėtai. Kiek pažįstate netipinių darbuotojų, kuriems teko „išsimušinėti“ savo užmokestį už atliktus darbus? Aš – tikrai ne vieną.

Ne vienoje srityje darbdavys, ieškantis žmogaus užduočiai atlikti, įgauna dar daugiau svertų ir galimybių numušti atlyginimus. Paprastas pavyzdys: socialiniame tinkle freelanceriams ir jų paslaugų ieškantiems įkurta ne viena grupė, užsakovas pasiūlo tam tiktą kainą už tam tikros užduoties atlikimą ir čia prasideda atvirkštinis aukcionas, t. y. kas tą darbą gali atlikti už mažesnį atlygį. Turime atlyginimo dempingą, nes, kai nėra stabilumo, dalis žmonių gali kovoti dėl kiekvienos galimybės užsidirbti kelias papildomas dešimtis eurų. O kadangi dažno lietuvio sąmonėje gerumo rodiklis yra mažiausia kaina, tai veda prie gana sudėtingos situacijos. Dar druskos ant žaizdos – kai procesai vis labiau smulkinami ir paprastinami, kiek laiko užtruks darbų užklausas perkelti į kur kas pigesnes Azijos ir Afrikos šalis. Tokia praktika pasaulyje vis dažnėja.

Ne veltui Europos profesinės sąjungos akcentuoja, kad, nors šiuo metu daugelyje šalių nedarbo lygis itin žemas, tačiau reikia žiūrėti į tų darbų kokybę. Europos profesinių sąjungų konfederacija, kurios narė yra ir Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija, tiesiai sako: ES patiria mažaverčių darbų krizę (angl. precarious work).

Paminėsiu, kad Europos profesinių sąjungų konfederacijos duomenimis, daugiausia laisvai samdomų/ sau darbo vietą susikūrusių darbuotojų dirba žemės ūkio, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuose, didmeninėje ir mažmeninėje prekyboje (įskaitant automobilių remontą), statybose ir  teikiantys profesionalias technologinės ar mokslinės pakraipos paslaugas.

Padėtį gerinti sudėtinga

Nors freelanceriai susiduria su daug problemų, gerinti jų padėtį nėra lengva. Jei pagal įprastas darbo sutartis dirbančių darbuotojų interesams atstovauja ir juos gina profesinės sąjungos (neretai profsąjungų suderėtos kolektyvinės sutartys gerina ir ne tik jų narių padėtį), su netipiniais darbuotojais sudėtingiau.

Tai lemia kelios priežastys. Juos organizuoti bendriems tikslams kur kas sudėtingiau: jei žmogus dirba keliems darbdaviams trumpalaikiuose projektuose, o po savaitės jau dirbs kitur, sunku imtis derybų su darbdaviu, nes netrukus jis jau bus ex-darbdavys. Net ir norint pagerinti savo darbo sąlygas, laisvai samdomiems darbuotojams dėl dinamiško veiklos pobūdžio yra sunku suburti bendraminčių. Vadinasi, net ir susiduriant su didelėmis rizikomis, bet apie jas nuosekliai nekomunikuojant, neturint atstovų, kurie užsiimtų advokacija, yra mažai šansų, kad jų problemų bus imtasi iš esmės. Telieka pasikliauti įstatymų leidėjų ir politikos formuotojų informuotumu ir geranoriškumu. Taip pat kai kuriose šalyse tokiems darbuotojams buvo/ yra ribojamas stojimas į profesines sąjungas. Anksčiau ir Lietuvoje reikėjo turėti darbo sutartį, kad galėtum tapti profesinės sąjungos nariu, bet vėliau tai pakeista į reikalavimą turėti darbinį teisnumą ir veiksnumą.

Taigi, ar netipiniai darbuotojai pasmerkti ruoštis, kad jų saugumas ir stabilumas vis blogės lyginant su įprastais darbuotojais ir laikas veržtis diržus žiemai? Ne, Europos profesinių sąjungų konfederacija, turinti socialinio partnerio statusą ES mastu, vienijanti profesinių sąjungų centrus iš visos Europos bei turinti gerą įdirbį advokacijoje, prieš kelerius metus priėmė strateginį sprendimą dirbti gerinant netipinių darbuotojų padėtį bei socialinę apsaugą. Europos Sąjungos institucijos pastaraisiais metais tam irgi skiria vis daugiau dėmesio, o kai kuriose valstybėse ši tema atsirado tarp socialinės politikos prioritetų (tiesa, dažnai atsimušama į ES konkurencijos teisę, kas yra nemaža kliūtis progresui).

Kokiomis kryptimis žiūrima? Vienas iš populiarių sprendimų – vis dėlto rasti kelių kaip ne pagal tipines sutartis dirbančius darbuotojus įtraukti po profesinių sąjungų skėčiu. Šis iššūkis įvairiose valstybėse sprendžiamas skirtingai: pavyzdžiui, kai kur steigiamos vien netipiniams darbuotojams skirtos profesinės sąjungos, kitur netipiniai darbuotojai įsijungia į įprastas profesines sąjungas ir jų, kaip laisvai samdomų darbuotojų, interesai ginami drauge su įprastų. Taip pat bandoma praplėsti kolektyvines sutartis, kad suderėtos nuostatos būtų taikomos ir netipiniams darbuotojams (pavyzdžiui, pasirašytos tam tikro sektoriaus ar įmonės mastu). Pabrėšiu, tyrimais pagrįsta, kad kolektyvinės sutartys yra iš tų priemonių, kurios gali išspręsti nemažai nacionaliniuose teisės aktuose paliktų spragų ar sektoriams specifinių problemų ir ženkliai pagerinti darbuotojų situaciją.

Tarp kitų Europos profesinių sąjungų iniciatyvų galima paminėti, siekį įmonėje riboti darbuotojų, dirbančių pagal nenuolatinius darbo kontraktus, dalį; turėti konkrečius sąrašus, kokios veiklos gali būti atliktinos laisvai samdomų darbuotojų (šakos lygiu). Taip pat gana dažnai pasigirsta kalbų dėl būtinybės kalbėti apie minimalų mėnesinį atlyginimą laisvai samdomiems darbuotojams, kad jie turėtų bent kokį stabilių pajamų tinklą (tam reikėtų išimties ES konkurencijos teisėje).

Apibendrinant galima sakyti, kad profesinės sąjungos siekia, kad:

  • būtų sukurtos ir teisiškai įformintos Europai bendros taisyklės dėl sau darbo vietą sukūrusių/laisvai samdomų darbuotojų;
  • kad tokiems darbuotojams būtų užtikrinama esminė kolektyvinių derybų teisė, siekiant apsaugoti savo interesus;
  • būtų skiriama daugiau dėmesio šios vis didėjančios grupės darbuotojams, nes kol kas jo trūksta.

LPSK taip pat siekia įtraukti laisvai samdomus ir sau darbo vietą susikūrusius darbuotojus. Tarp pavyzdžių – po vienos mūsų narės (Lietuvos paslaugų sferos darbuotojų profesinė sąjungos) sparnu įsikūrusi „Lietuvos aktorių gildija“, vienijanti bei ginanti daug laisvai samdomų menininkų bei atlikėjų. Taip pat – jau ne vienerius metus su mumis dirba Lietuvos žurnalistų sąjunga.

Ne pagal įprastas nuolatinio darbo sutartis dirbančių žmonių Lietuvoje vis daugės ir negalima ignoruoti jų problemų. Juolab kad dažnai jie yra įvairių sričių profesionalai, menininkai, žurnalistai, kurių darbas visuomenei gali atnešti daugiausia naudos. Ne valstybės interesas palikti tokius žmonės rizikingose ir nesaugiose darbo sąlygose. Žinoma, ir netipiniai darbuotojai turi savo atsakomybių – važiuojančių be bilieto niekas nenori, tad problemas spręsti turi būti suinteresuotos abi pusės.

Inga Ruginienė yra Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė


AINA Facebook naujienos

 Pamatykite naujienas pirmi!
 Sekite naujienas mūsų "Facebook" paskyroje!

Siūlome perskaityti

Panevėžio naujienos

Aukštaitijos naujienos

Komentarai

Lietuvos naujienos

Kultūros naujienos

Laisvalaikis

AINA TV

Istorijos puslapiai

Bendruomenės naujienos

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Back to top button