Įvykis, pažadinęs tautą

Įvykis, pažadinęs tautą

561
0
DALINTIS

Spektaklio “Barbora Radvilaitė” pastatymui Kauno dramos teatre – 45

Žmogaus gyvenime būna lemtingų metų, kurie pasuka jo likimą visai kita, netikėta, neįsivaizduojama kryptimi ( Aušra Marija Sluckaitė. Spektaklių ir sapnų klavyrai. Vilnius. 20016, p. 55). Jonui Jurašui tokie metai buvo 1972-ieji. Tą balandį jis pastatė vieną gražiausių savo spektaklių Kauno dramos teatre -Juozo Grušo pjesę “Barbora Radvilaitė”. Nuo jos prasidėjo įvykių griūtis Lietuvoje.

1972 m. pradžioje Kauno akademiniame dramos teatre prasidėjo Juozo Grušo pjesės “Barbora Radvilaitė” spektaklio repeticijos. Kaip prisiminė pagrindinio vaidmens atlikėja, aktorė Rūta Staliliūnaitė darbas prasidėjo nedrąsiai, iš tolo. Spektaklis buvo repetuojamas labai atsargiai. Atsargiai dėl to, kad Juozas Grušas yra toks autorius, kuris leidžia daryti su savo dramomis, ką tik nori. Už tai jis vertas ypatingos teatrų pagarbos. Jis sakė: “Mano darbas padarytas, pjesė parašyta, atiduota, sutvarkyta, išspausdinta, jinai išeina į pasaulį, mano pavardė ant viršelio, ir viskas baigta. O teatras turi teisę kurti naują savarankišką sceninį gyvenimą pagal tai, ką aš pasiūlau”( Neramios šviesos pasauliai. Knyga apie dramaturgą Juozą Grušą. Parengė Algis Samulionis. Vilnius, 1976, p. 110).

Jonas Jurašas prisimina, kaip pradėjo su Staliliūnaite repetuoti: “Tris keturias dienas scenoje jiedu nieko kito nedarė, tik ieškojo, kokia bus Barbora pirmoje scenoje. Aktoriai nekantravo, tūžo neko neveikdami, o režisierius su aktore vis svarstė, kokia jos būsena per pirmą pasimatymą su Žygimantu Augustu ir kokie judesiai tą geriausiai išreikštų”(Aušra Marija Sluckaitė. Spektaklių ir sapnų klavyrai. Vilnius. 2016, p. 534).

Maištaujantys dramos personažai – Žygimantas Augustas ir Barbora Radvilaitė – iškyla kaip Renesanso epochos pranašai, įkūnija žmogaus asmenybės jėgą, reikšmę ir grožį nužmogintoje etinių prietarų, luominių varžtų ir politinių intrigų viešpatijoje ( Ten pat, p. 206-207, A. Radzevičius. Drama ir dramatizmas. Literatūra ir enas. 1972m. kovo 11 d.).

Tai intelektualinė drama, kurioje psichologiškai ir istoriškai sprendžiama plati filosofinė gėrio ir blogio santykių problema. Istorija ir psichologija Juozui Grušui buvo ne vaizdavimo tikslas, o tik priemonė. Seni gėrio ir blogio principai bei kritreijai žlunga, o naujų dar nėra arba jie neįsisąmoninti (Neramios šviesos pasauliai. , p. 206).

2010 m. Kalėdiniame sveikinime Jurašams Rūta Staliliūnaitė rašė: Lietuvėlėje nelinksma, pekla verda politikoje. J. Grušo tekstas tebėra idealistinis briliantas, švytinti nepasiekiamybė per amžius”(Aušra Marija Sluckaitė. Spektaklių ir sapnų klavyrai. Vilnius.2016, p. 535).

Balandžio mėnesį Kauno akademiniame dramos teatre įvyko Juozo Grušo pjesės “Barbora Radvilaitė” peržiūra. Ji įžiebė aršų konfliktą su sovietų valdžia ir savaip sutapo su maištingomis to meto Kauno pavasario nuotaikomis. Režisierius Jonas Jurašas spektaklyje restauravo mitą, kad italų dailininkas, sužavėtas nepaprasto karalienės Barboros Radvilaitės grožio, pasirinko ją Aušros Vartų Madonos modeliu. Todėl scenoje per visą spektaklį dailininkas piešė Barboros Radvilaitės portretą – eskizą būsimam Aušros Vartų Madonos paveikslui. Iš pažiūros atrodė, kad tai bus spektaklis apie romantišką našlės Barboros Radvilaitės ir karaliaus Žygimanto Augusto meilės istoriją, vainikuojamą didingo paveikslo (Aušra Marija Sluckaitė. Egziliantės užrašai. Vilnius, 2008, p. 145).

Bet per repeticijas spektaklis įgavo naujų prasmių. Dekoracijų cechas, vadovaujamas Eglės Šniraitės- Kybartienės, sukūrė originalaus dydžio Aušros Vartų Madonos butaforinį paveikslą. Eskizą nupiešė spektaklio dailininkė Janina Malinauskaitė. Madonos apdarą iš geltonos skardos iškalė pastatymų dalies vedėjas V.Vyšniauskas, butaforė Nijolė Makarevičienė pagal eskizą nutapė Madonos veidą ir rankas, o Eglė Šniraitė kitoje paveikslo pusėje ant kartono užrašė pjesės autoriaus Juozo Grušo žodžius apie Lietuvą. Kai per baigiamąsias repeticijas paveikslas spektaklio finale leisdavosi į sceną, įspūdis buvo stulbinantis.( Ten pat, p. 146).

Teatre ėmė sklisti baugus gandas apie kuriamą pavojingai patriotinį spektaklį su sprogstamuoju efektu. Tie gandai pasiekė valdžios koridorius. Teatro direktorius Romualdas Tumpa turėjo “aiškintis” ideologiniame posėdyje Vilniuje. Apie jokį Aušros Vartų paveikslą negalėjo būti nė kalbos. Teatro direktorius įkalbinėjo režisierių atsisakyti paveikslo, kad išvengtų cenzūros priekabių. Bet juo buvo paremta visa spektaklio meninė koncepcija. . Režisierius Jonas Jurašas nesileido į kalbas. Jį palaikė ir spektaklyje vaidinantys aktoriai. Artėjant peržiūrai, direktorius liepė scenos mašininistams finale paveikslo nenuleisti. Šie tylėjo, bet laikėsi savo. Vienas iš jų režisieriui pasakė: “Paveikslą nuleisiu, net jei dėl to ir pensiją prarasčiau”( Ten pat, p. 147).

Spektaklio generalinė repeticija balandžio 20 d. į Kauną dramos teatrą sukvietė LTSR Kultūros ministerijos, Kauno partijos ir vykdomojo komiteto atstovus, teatro kritikus ir nemažą būrį kviestinių žiūrovų. Dalyvavo pjesės autorius, dramaturgas Juozas Grušas. Spektaklis vyko taip darniai, tiksliai ir su tokia emocine įtampa, kokia teatre įsivyrauja retai. Spektaklio finale Rūta Staliliūnaitė tapo tikru Aušros Vartų Madonos įsikūnijimu. Kai po karalienės Barboros mirties, skambant Giedriaus Kuprevičiaus muzikai ir giesmei “Pašlovinkim meilę, pagarbinkim mielaširdingumą”, iš viršaus leidosi Aušros Vartų Madonos paveikslas, prožektorių šviesoje karališkai spindėdamas aukso spinduliais, karūna ir apsiaustu, salėje įsivyravo mirtina tyla. Artėjant atomazgai, Barbora Radvilaitė ( aktorė Rūta Staliliūnaitė), tiesdama į žiūrovus karališką karūną, meldėsi mikrofonų stiprinamu šnabždesiu :

O Lietuva! Manoji meile! Bausk
Mane, jeigu tarp deimantų yra
Bent lašas kraujo.Išganyk mane,
Jei deimantuose šviečia meilį tau.
Per amžius būk laisva, o Lietuva.
Ir būk visiems teisinga ir gera.
Kai vaalanda išmuš, priglausk mane.
Tau- karūna!…

Choro įrašas kartojo jos monologą kaip himną. Barborai mirus, scenoje iš viršaus nusileido Aušros Vartų Švč.Mergelės Marijos paveikslas auksiniuose rėmuose – pabaigtas Barboros Radvilaitės portretas, kurį sopektaklio pradžioje pradėjo tapyti italų dailininkas…

Paskui pratrūko plojimų audra. Istorinė meilės drama virto tautos drama, persmelkta įtampos ir tragizmo. Tai buvo spektaklis – metafora, išreiškianti tas vertybes, kurias įkūnyti Juozui Grušui visada buvo svarbiausia. Kartu tai buvo vienas geriausių ir jautriausių režisieriaus Jono Jurašo pastatymų ir paskutinis jo kūrinys Lietuvos teatre sovietmečiu ( Ten pat, p. 329). Tačiau plojo ne visi…Salėje įsižiebus šviesoms, iš karto apėmė grėsmės nuojauta. Valdžios atstovų veidai nieko gero nežadėjo. Spektaklio aptarimas turėjo būti uždaras.

Tą dieną spektaklis įvyko toks, kokio siekė režisierius Jonas Jurašas ir aktoriai. Tai buvo toks vienintelis, išlikęs tų kelių dešimčių, gal šimto žiūrovų atmintyje. Visi kiti spektakliai vyko jau be Aušros Vartų Madonos paveikslo, be tokios pakilios emocinės įtampos ir be režisieriaus pavardės.

Tokia buvo spektaklio išlikimo kaina, suderėta ne iš karto.

Per aptarimą, kuris įvyko iškart po peržiūros, atrodė, kad spektaklis daugiau nebeišvys rampo šviesos. Net pjesės autorių Juozą Grušą nenorėjo įsileisti į aptarimą. Bijota, kad jo neištiktų infarktas. Už visas idėjines klaidas turėjo atsakyti režisierius. Jame iš teatro dalyvavo tik spektaklio režisierius, teatro direktoriius ir partinės organizacijos sekretorius. Lemiamą žodį turėjo LTSR Kultūros ministerijos ir miesto Vykdomojo komiteto atstovai. Pasak Jono Jurašo, tas lemtingas spektaklio aptarimas priminė greičiau linčo teismą negu kūrinio svarstymą: spektaklis buvo apšauktas “idėjiškai ydingu”, jokių meninių argumentų čia niekas nepaisė. Režisierius buvo kaltinamas padaręs nedovanotiną klaidą, nes paprastą, aiškią pjesę apie meilę pripildė “Religinio misticizmo, per didelio sudvasinimo ir nacionalistinių jausmų kurstymo” ( Ten pat, p. 148). Išvada tuo tapo aiški: pjesė sugadinta, finalas peržengia visas leistinas ribas, spektaklis nepriimtinas. Dramaturgas Juozas Grušas dar bandė ginti režisierių, įrodinėdamas, kad tai originalus, pjesę praturtinantis pastatymas, bet ir jo niekas nenorėjo girdėti. Neišlaikęs kaltinimų, Juozas Grušas pasakė dar niekad negirdėjo tikio menininko plūdimo ir išėjo iš posėdžio salės…

Kitą dieną sukviesta teatro Meno taryba reikalavo ir prašė, kad režisierius keistų, gelbėtų spektaklį. Jonas Jurašas sutiko atsisakyti paveikslo, nors sakė nežinąs, kaip – pagal visą veiksmo logiką – baigti spektaklį be jo…

Kultūros ministerijai to buvo per mažai. Buvo reikalaujama, kad spektaklis būtų pertvarkytas ir priimtinas valdžiai. Liepta atidėti premjerą iki rudens, ne tik išmesti paveikslą, bet ir “pakoreguoti” režisieriaus sprendimą.

Režisieriu dar bandė kitaip gelbėti spektaklį- kreipėsi į aukštą partijos Centro komiteto narį, simatizuojantį Juozo Grušo šeimai. Bet režisieriaus įtikinėjimai, kad Aušros Vartų paveikalas esąs tik meninė metafora, kad čia tik mito atkūrimas, atsimušė kaip į sieną( Ten pat, p. 148).

Jurašui buvo pasakyta: negi jos nežinąs, kad pokari metais prie Aušros Vartų paveikslo miškiniai prisiekinėjo ištikimybę Lietuvai? Režisierius bandė argumentuoti, kad Aušros Vartai tebestovi ir sovietų valdžiai nekliudo.”Jei kliudys, susprogdinsim. Vienas dalykas architektūros paminklas, kitas dalykas – daugiau stipresnis tiesioginis teatro poveikis liaudžiai. Mes netoleruosime religinės propagandos iš scenos”- ištarė partietis režisieriui.

Po spektaklio “Barbora Radvilaitė” generalinės repeticijos teatre tvyrojo nerimas, baimė, nežinia…Aktorė Rūta Staliliūnaitė prisiminė, kaip susijaudinęs teatro direktorius Tumpa, atėjęs po peržiūros, sakė, kad valdžia tikrai neleis rodyti Aušros Vartų Madonos paveikslo.O jai , vaidinusiai Barborą Radvilaitę, liepta taip dažnai nekartoti žodžio “Lietuva”, kad kuo rečiau tas žodos skambėtų iš scenos.

Aktorė vis dėlto vienoje vietoje pakeitųsi Lietuvos vardą žodžiu Tėvynė: “O Lietuva! , meile mana! Per amžius būk laisva, Tėvyne [ vietoj – o Lietuva], ir būk visiems teisinga ir gera”.Staliliūnaitė sako žinojusi, kad direktorius liepęs paslėpti Aušros Vartų paveikslą, nesunaikinti jo. Ir kad paveikslo saugojimu rūpinosi Eglė Šniraitė. Ji su scenos mašinistu atitempė paveikslą į dekoracijų cechą, suvyniojo į drobulę ir apkrovė kitomis dekoracijomis. Ji iki šiol atsimena direktoriaus Tumpos tada jai pasakytus žodžius: “Nieko nematei, nieko negirdėjai, nieko nežinai!”( Ten pat,p. 149).

Jono Jurašo protesto laiškas cenzūrai

Kai tų pačių 1972 metų rudenį pagaliau įvyko “Barboros Radvilaitės” premjera, režisierius jau buvo išmestas iš teatro, o spektaklis “patvarkytas” taip, kad atrodė, aktorių žodžiais, tarsi ratais pervažiuotas. Spektaklis be režisieriaus. Jonas Jurašas ir jo žmona Aušra Marija Sluckaitė – Jurašienė buvo nebeegzistuojantys asmenys. Nebebuvo Aušros Vartų paveikslo, liko tik rėmas. Nebebuvo mikrofonų, kurie perduodavo intymiu kuždesiu lyg maldą sakomus Barboros Radvilaitės monologus. Pritildytos potekstės, žadinusios tautines aspiracijas…Režisierius šio, kitų “pataisytų” savo spektaklio nebepamatė. Jis tapo nepageidaujamas – atleistas iš Kauno dramos teatro meno vadovo pareigų, jo vardas išbrauktas iš spektaklių programos ir plakato, užtrenktos ir kitų teatrų durys.

Priežastis- atviras protesto prieš cenzūrą laiškas, kurį Jonas Jurašas parašė tą vasarą po triškinančio spektaklio peržiūros svarstymo. Dramaturgas Juozas Grušas paskolino Jurašui savo seną rašomąją mašinėlę( jos tada buvo registruojamos KGB). Protesto laiškas parašytas savotiškai: tos mašinėlės juostelė buvo tokia išsitrynusi, kad spausdinamų raidžių nebuvo matyti pirmajame lape, tik per kalkę jos atsimušdavo antroje ir trečioje koijoje. Todėl reikėjo rašyti “aklai”, nes perskaityti, ką parašei, buvo galima tik kopijoje ( Ten pat, p. 333).Jonas Jurašas nebuvo įgudęs rašyti mašinėle, tad jis diktavo, o spausdino ir redagavo jo bičiulis dramaturgas Juozas Glinskis.Tai buvo 1972 m. rugpjūčio mėn. Laiškas pasiekė valdžios įstaigas, sovietinėje spaudoje jis nepasirodė. Po kurio laiko buvo išspausdintas Londono žurnale Index on Censorship. Dabar su juo susipažinti yra galimybė bet kam. Tai istoriją liudijantis dokumentas.

 

Parengė istorikas Juozas Brazauskas

NĖRA KOMENTARŲ

PARAŠYTI KOMENTARĄ

Komentarų sistema leidžia skaitytojams išsakyti savo nuomonę, pasidalinti įdėjomis, pateikti papildomos informacijos ar pasiginčyti su oponentais. Redakcija pasilieka teisę pašalinti skaitytojų vulgarius, skatinančius smurtą, įžeidžiančius, skatinančius tautinę, rasinę, religinę ar kitokią neapykantą ir grasinančius komentarus.