Jau 65 metus vanduo Panevėžyje tiekiamas centralizuotai

Šiuolaikinis vandentiekis – tai inžinerinių įrenginių sistema, centralizuotai vandeniu aprūpinanti miestą, gyvenvietę ar kokį nors kitą objektą. Ją sudaro vandens ėmimo iš natūralus vandens šaltinio įrenginys, vandens kokybės gerinimo įranga, siurblinė, vandens laikymo rezervuarai ar bokštai, vamzdynai – vandentiekio tinklas, kuriais vanduo atiteka. Skiriamas komunalinis (tiekia geriamąjį vandenį) ir pramoninis (tiekia vandenį gamybinėms reikmėms) vandentiekis.

Centralizuotai miestai vandeniu aprūpinami jau seniai. Seniausias Lietuvoje yra Vilniaus vandentiekis, kuris pradėtas įrenginėti 1501 m. vienuoliams dominikonams priklausiusiose vadinamosiose vandeningose Vingrių versmėse. Vanduo buvo tiekiamas mediniais vamzdžiais. XIX a. viduryje Vilniaus vandentiekis buvo pertvarkytas, atnaujinti vandens rezervuarai, mediniai vamzdžiai pakeisti ketiniais. 1912 m. vanduo siurblinėse imtas tiekti iš gręžtų šulinių. Iš vandens kolonėlių, įrengtų viešose miesto vietose prie aikščių, gatvių sankryžų miestiečiai kibirais nešdavosi vandenį į namus maistui gaminti. Buitiniams reikalams, rūbų skalbimui dažniausiai buvo naudojamas upių vanduo.

Įvairiuose Lietuvos miestuose pirmieji vandentiekiai įrengti skirtingu laiku.

Klaipėdoje vandentiekis veikia nuo 1899 m., kai čia buvo išgręžtas gręžinys, pastatyta siurblinė.

Kaune vandentiekio pradžia datuojama 1929 metais, kai vanduo pradėtas imti iš 10 gręžinių, surenkamas į 18 m gylio rezervuarą ir vandentiekio linijomis, kurių tinklų ilgis sudarė 15 km, tiektas į miestą (A. Griškevičius, Lietuvos TSR vandentiekis ir kanalizacija, Vilnius, 1969, p.11).

Šiauliuose vandentiekis pradėtas statyti 1935 m. Tam nutiesta apie 10 km tinklų, bet nebuvo vandens ėmimo šaltinių ir bokšto, todėl vanduo kurį laiką gyventojams nebuvo tiekiamas. 1947 m. vanduo pradėtas tiekti vartotojams iš geležinkelio vandentiekio. Tik 1948 m. pastatytas vandentiekio bokštas ir mieste pradėjo veikti vandentiekis.

Ilgainiui vandentiekis ir kanalizacija tapo mechanizuotu ir automatizuotu ūkiu, nebeįsivaizduojamu be mokslinės techninės pažangos. Čia imti diegti pramoniniai robotai, elektroninės skaičiavimo mašinos, kita moderni technika. Išplėtojus vandentiekio ir kanalizacijos tinklą buvo galima pereiti prie daugiabučių namų statybos ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesniuose miesteliuose.

Panevėžyje iki 1960 m. centralizuotai vanduo netiektas, gyventojai gėrė šulinių vandenį. Tačiau centralizuotu vandens tiekimo klausimu rūpintis pradėta jau seniai.

„Panevėžio apygardos balse“ 1943 m. sausio 23 d. straipsnelyje „Miesto vandentiekio klausimas“ buvo rašoma:

Miesto Savivaldybės statybos skyrius planuodamas miestą numatė visam miestui įrengti centralizuotą vandentiekį. Tačiau yra sunkumai arti prie miesto rasti tokią vietą, iš kurios užtektų vandens visam miestui. Tą klausimą ištirti, nustatyti vandeningai vietai buvo iškviestas prof. Kairys, kuris praeitą savaitę Panevėžy išbuvo keletą dienų.

Vandentiekio klausimas Panevėžy jau seniai yra svarstomas, bet vis nerandama vietos kur būtų gero ir pakankamai vandens. Kai tik ši vieta bus surasta, tuoj bus pradėti kasti šuliniai ir atliekami kiti parengiamieji darbai.

1960 m. lapkričio mėn. vanduo Panevėžyje pradėtas tiekti centralizuotai, pradėjus veikti Panevėžio miesto vandentiekiui – 2,9 km tinklų, dviem gręžiniams ir bokštui. 600 kubinių metrų talpos vandentiekio bokštas pastatytas Aldonos gatvėje. Čia buvo aukščiausia vieta mieste. Iš pradžių vanduo buvo tiekiamas tik keliems gyvenamiesiems namams.

Miesto pramonės įmonės turėjo savo žinybinius gręžinius arba naudojo vandenį iš Nevėžio upės.

1960 m. pabaigoje prie Panevėžio m. vietinio ūkio valdybos buvo įsteigtas Vandentiekio ir kanalizacijos skyrius, kuris vėliau perorganizuotas į Vandentiekio ir kanalizacijos kontorą. Tuomet čia dirbo 38 žmonės, tarp jų 6 inžineriniai techniniai darbuotojai (Bukletas „Panevėžio TVKV – 25“, 1985).

Nuo 1960 m. mieste prasidėjo sparti vandentiekio ir kanalizacijos ūkio statyba. Per 5 metus buvo paklota 25 km vandentiekio ir 28,8 km fekalinės kanalizacijos tinklų.

Miesto vandenvietėje atiduota naudoti centrinė dispečerinė, iš kurios buvo valdomi giluminiai gręžiniai vandenvietėje.

1973 m balandžio 1 d. Respublikos komunalinio ūkio ministerijos įsakymu prie Panevėžio buvo prijungti Šiaurės Lietuvos rajonų centrai: Biržai, Kupiškis, Pasvalys ir Rokiškis bei įkurta Teritorinė vandentiekio ir kanalizacijos valdyba.

Panevėžyje vis daugėjo vandentiekio ir kanalizacijos tinklų: iki 1961 m. vandentiekio tinklai buvo 10 m ilgio, kanalizacijos – 15 km ilgio; 1961 – vandentiekio – 28, kanalizacijos – 25 km; 1965 – 54 ir 51; 1970 – 81 ir 76; 1980 – 102 ir 188 km; 1985 – 188 ir 195 km ilgio vamzdynai. (Bukletas „Panevėžio TVKV – 25“, 1985).

1976–1980 m. Panevėžio rajone pradėti eksploatuoti sudėtingi biologinio valymo įrenginiai.

Panevėžio kraštotyros muziejaus

Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė

Emilija Juškienė